Ričardas ŠILEIKA

 

PARDUODAMAS NAUJAS, DVIVIETIS LĖKTUVAS (BE VARIKLIO IR  BE ĮSTIKLINIMOį) 8 685 49599

(Skelbimas Nidoje 2007 metų rugsėjį)
 

  

Mūsų sąmonėse laikas tik tęstinis, temptinis, ištisinis. Taip lengviau su/si/vokti. Taip lengviau pradėti (būti pradėtiems), taip aiškiau paskelbti pertrauką, planuoti atostogas, taip paprasčiau nuleisti uždangą ir užvožti karsto dangtį.

 Ką? Dabar būtinai turėčiau įtupdyti kokį jį, o po to ir kokią ją? Aprašyti jų veidus, plaukus, instaliuoti jiems charakterius, socialiai angažuoti, suteikti gyvenamąją vietą. Netgi apvilkti. Patiesti kontekstą. Ir pradėti pamažėl vynioti naratyvo siūlytį. O, visagale bendratie! Geidauju būti nors pusžingsniu nuo adoruojamos tiesos. Ei, švystelėsiu akmenį, neketindamas užmušti.

 

Visą savaitę uodžiu savo kvapą. Ar Tau patinka mano gaižus prakaitas, kai sėdime vienas priešais kitą, kai kalbamės apie naujausias technologijas ir apie etikos kriterijus meno estetikoje? Ar geidautum su manim tokiu eiti į laidotuves? Tingu kopti laiptais, spaudžiu lifto mygtuką

 

Noriu kito kelio, kito veido, kito svaigulio. Dar ir dar kartą puolu gindamasis, išgąstingai gręžiojuosi atgaliop. Vildamasis pakartoti būtuosius potyrius ir pagavas, nepatikliai tikriniuosi, ar tatai jau buvo. Pamažėl ir patikimai pasaulis manyje myšta. „Koks tu neįdegęs“, – telefonu man konstatuoja tik kartą sapnuota moteris.

 

O pabandykime apsieiti be moterų, nė vienos neįsileisti į avansceną. Kad nebūtume užnuodyti kvepiančiais šalikais, užblaškyti lūpdažių gilzėm. Kad netektų seilėtis ir alpti. Kad nesigailėtume pasirašydami raudonos spalvos deklaraciją. Po velnių, nieko nebus. Tuščias, prilytas, apsnigtas laukas, dekoruotas kiškių pėdom ir briedžio ragais.

 

Beveik jokio garso. Nė menkiausios pelės krebždesio, kompiuterio ventiliatoriaus, vandens ūksmo virdulyje, kirvių pokšėjimo, fejerverkų, automobilių signalizacijos. Esu suraišiotas visokiom slaptingom priklausomybėm. Telkiu dėmesį šalin. Kad tik neregėčiau pasiilgto veido apmūsojusiame senatvės veidrodyje. Anapus lango – vien krentantieji, vien krentančiosios. Nevalingai užsimerkiu, - man ant dešinio peties pragysta plaštaka.

 

Velniškai tinka man ši šviežių kopūstų spalvos suknelė, tiesa? Net nekrustelėjusi nė vieno lūpų raumens teiraujuosi pati savęs. Ilgutėliausia, iki pat kulniukų. Tinkami rūbai gi visada patikimai užkamšo kūno skyles. Nors nors. Dažnusyk trūkumas yra masalas. Juk dabar staipydamasi priešais viešbučio veidrodį, nesijaudinu dėl kojų odos paviršių išvagojusio venų tinklo.

 

Tarkuoju raudonus burokėlius. Per užvertus plastikinius langus tegirdžiu duslų įniršusio šuns ambrijimą. Mane permanentiškai aplimpa svetimos dulkės. Spręsdamas asmenines ekonomines ir politines problemas, ant torto degioju žvakeles. Rytoj pranašaujama šlapdriba ir plikšala. Pasirodo, hepatito virusu galima užsikrėsti ir lytiniu keliu. Gana įdomūs ir gana nuobodūs yra lytiniai maršrutai. Išžiūrėtos visos durų spynų skylutės, išbandyti visų sezonų malonumai. Ir misis Parkinson dėsnis pildosi.

 

 „Tosteris užstrigo, taigi virtuvė pilna juodų dūmų. Kava užverda ir užlieja viryklę. Jūs sukūlėte gražų ir labai brangų porcelianinį indą – karališkąjį vusterį, – kuriame paprastai paduodate biskvitus. Viskas, viskas pasaulyje atsisuko prieš jus. Visi įkalčiai rodo suokalbį, kurį moksline terminologija galima apibūdinti kaip amžiną negyvosios materijos kenkimą. Kad palengvintumėte sielą, jūs atidedate vizitą pas kirpėją, skundžiatės telefonu kaimynų šunimi ir nuleidžiate nuo laiptų Jehovos Liudininką. Galiausiai jūs patenkate į nedidelę autokatastrofą ir pabaigai dar sumokate baudą už stovėjimą neleistinoje vietoje.“

 

Stambiakaulė studentė, kažkur važiavom, nesupratau, buvau penktam mėnesy, tik šešiolika litų - ne mažiau, mano brolis irgi, dabar gerai jaučiuosi, visą vakarą šokom, baisu žiūrėt, gal ir genai tokie, šiek tiek užkandau, jam dzin, žinai, būna tokių, kurie dieną naktį, kavą su pienu išsinešt, esu kaip už sienos, norėčiau pasimatuoti jūsų peruką, taip, dirbu viršvalandžius.

 

Aš panešėjau į barsukę. Tarpudančiai buvo pilni laukų sėklų ir grūdų. Pirštai trumpi ir riesti, o panagės pilnos žemių. O, Rabindranatai Tagore! O, Liudai Vasari! O, Helmutai Koli! Ir tu nusišėrusi pastumdėle kiemo kate! Aukštielninkas mano dangus, aukštielninka mano meilė, du jaunikliai žvirbliai, uoliai besipešantys prie žydinčių šiurpių. Svaigstančia galva sliūkinau nacionalinėn kraujo laboratorijon. Nepažįstama ranka kibte įsikibo nublizgintos rankenos ir jos nebepaleido.

 

Gal stabtelėkim prie šito prakiurusio purvinutėlio belaruso galinio rato. Atsiremkim, nužvelkim sužvarbusį tėvynės lapkričio horizontą ir padiskutuokime apie žirafų ir dramblių suaktyvėjusią imigraciją literatūros tekstuosna. Išskleisk mano skėtį, o aš išskleisiu tavo skėtį. Luktelėk, dar pora šimtų metrų, dar šimtas septyniasdešimt žingsnių.

 

Raibuliai paryčio sapne. Nespalvotos iliustracijos. Išlipu nenumatytoj stotelėj, dirbtinai sulėtinu žingsnius, atsilieku, išvadas atidėlioju. Mykčioju pati sau. Apsimetu kita. Įgaliotiniai išdreskia reikalingiausius puslapius. Užantspauduoja dar neįsibėgėjusią dieną. Teks išbandyti vėl naują receptą.

 

Pakvaišę tingūs senamiesčio balandžiai. Vos vos apybaukščiai rūkančios lenkaitės paauglės. Balansuojanti žalia. Tai toks informacijos tiltas. Ir paisyk nepainiojęs saugaus eismo taisyklių, sanitarijos ir higienos normų, vis tiek būsi užspeistas ir užkrėstas slaptųjų vidaus žvalgybų. Ir nesutarsime tarpusavyje, terorizuosime vienas kitą. Užnugario frontas pats aršiausias, garantuotas kraujo praliejimas.

 

Pietaujantys gano jautienos gabalėlius savo lėkštėse. O man vis pritrūksta tolerancijos ir nuovokumo. Ko tu dabar pasilenkęs spoksai? Į senos varnalėšos lapo dydžio balutę. Tavo vyzdžiuose vos krutuliuoja prigėrusios lervos. Neartikuliuota ir neornamentuota kalba, nedažytas suoliukas po uosiu, pats tuščiausias raudonvynio butelis. Mielasis, gal pereikime gatvę neleistinoje vietoje? Mieloji, gal pereikime gatvę, ar ką?

 

Miesto veidas, miesto blauzdos, miesto šaknys. Vienišų vilkų klubo jubiliejinis minėjimas ir koncertas. Šitoj totalioj bespalvystėj ok geltonuoja guminiai batai. Siela kyla ir leidžiasi. Spustelk – ir skrisiu į patį pasaulio kraštą. Vėl posūkis dešinėn. Tupintis švilpiniuojantis muzikantas raišioja praeiviams batraiščius. Koks išsižiojęs mano rankinukas! Ar sulauksi manęs savo galanterijos taisykloje?

 

Leiskit man sviesti akmenį. Kad prisimėtyčiau per dieną. Kad liaučiau pavyduliauti. Kito pasirinkimo neturiu absoliučiai. Užsuku savyje išsitabalavusį varžtą. Gi, sakykite, kaip maga būti primasintam, įviliotam, pririštam ir traukomam už siužeto siūlo galo. Pãskui, pakniopstom iš paskui. Iki kaulų pakaulių įgriso tas nesibaigiantis, pūliais aptekęs flirtas! Blaivydamasis nuo pertekusios kasdienybės, buka geležte dremžiu pieštuką.

 

Ką jūs čia veikiate? Liudijate vien patys save, dar šiek tiek vieni kitus. Nėra ir nebus kito kelio. Ir visiškai nesvarbu žinoti, ką reiškia oksitocinas, nefelinas ar hunhūzai. Tereikia junginėti greičio pavaras. Visiškai pamiršti galinėse sėdynėje filosofiškai nusiteikusius bendrakeleivius. Žvilgčiojate į veidrodėlį? Niekas seniausiai nesiveja. Mes jau keleri metai danguje.