Juozas
ŠIKŠNELIS
KRYŽKELĖ
Novelė (Iš ciklo
Vasara su klasiku)
Bičiulis Jeronimas, kurį pašiepdavau vadindamas klasiku, susitikti pasiūlė kryžkelėje išvakarėse paskambinęs telefonu. Prieštarauti neįstengiau, nors geidžiau susitikti ne plynuose laukuose gulinčioje kryžkelėje, bet prie miestelio kavinaitės, kurioje gurkšnojant kavą tikėjausi aptarti kelionės maršrutą, nes būdavo klasikas, važiuojantis priekyje, nei iš šio, nei iš to sukdavo į šalikeles, stoviniuodavo kone prie kiekvieno akmens ar storesnio medžio, ieškodamas juose sakralumo. Jo žodžiais tariant. Aš, priešingai, nebuvau nusiteikęs ieškoti ko nepametęs ir, besąlygiškai tikėdamas turistinių maršrutų aprašymais, nemaniau atrasti neaprašytų stebuklų. Taip buvo kone kiekvienoje išvykoje. Marios veltui praleisto laiko trūkčiojant, blaškantis, ir tikintis stebuklų, kurie, žinia, vyko iki mūsų. Jeronimas buvo tikras klasikas, nors ir raukydavosi taip vadinamas. Įgimtas kuklumas pramišiu su noru jį pabrėžti. Ne be nuotykių apkeliavę gerą gabalą Lietuvos, pasibastę po raistus, ropštęsi į piliakalnius, išnaršę miestelius su šventaisiais akmenimis ant kurių neva buvo aukojami gyvieji, paskutinei tos vasaros kelionei numatėme pasižvalgyti po kaimynus lenkus, nusilenkti vyskupui Baranauskui, tegul ir nebyliam, ištašytam iš ukrainietiško granito. Kelionės datą Jeronimas atidėliojo - neva negaluojantis. Šaipydavausi, jis nebyliai nurydavo nevykusius juokelius apie vyrų menopauzę ar dar kažką idiotiškesnio.
Viskas būtų pakenčiama, jei ne pramiegotas žadintuvo signalas, po to pašėlęs lėkimas, pažeidžiant visas eismo ir ne eismo taisykles bei liūdnas suvokimas, kad diena, prasidėjusi be puodelio kavos, gali pasibaigti ne kaip. Kodėl reikėjo susitikti plynėse gulinčioje kryžkelėje, kelintą kartą klausiau pats savęs. Jeronimo atsakymą žinojau: esą ta vieta kone idealiai, iki dešimčių metrų, nutolusi nuo jų bei mūsų namų. Nesigilinau, neėmiau žingsniais matuoti atstumų, patikėjau, bet vis tiek buvau be galo nelaimingas dar ir dėl to, kad privalėjau paklusti kito valiai. Pro šalį lėkė svetimi gyvenimai: šalia vos besilaikančio namo, negrabiai sulopytu, įlinkusiu stogu, aplink kreivą obelį nulaužytomis šakomis tupinėjo skarmaluota senutė, namo, šviečiančio plastmasiniais langais ir lentelėmis, kiemas pristatytas rėčiuose, geldose bei kubiluose susodintomis gėlėmis, taikydavosi namų tuščiais, kiaurai pražiūrėtais, praradusiais visas viltis langais, naujai renčiamų įmantrios architektūros ir griaunamų ar griūnančių namų. Svetimi gyvenimai mirguliuoja ir keičiasi tarsi kaleidoskope spėk sužiūrėti. Įdomiausia, kad akimirka, kada jie patenka į tavo regėjimo lauką, nereiškia nieko, nei tau, nei jiems. Važiuoji ir pravažiuoji, o jie lieka ir pasilieka. Kažin, ar žmonės, kurių gyvenimą nužiūri skriedamas pro šalį keliasdešimt, o kartais ir šimto kilometrų per valandą greičiu, spėja pajusti smalsų, kartais abejingą žvilgsnį? Tiesa sakant juk man tas pats, o jiems juo labiau. Šalikelėse gyvenantiems lekiantys pro šalį turėtų būti ne motais, nes jų orbitos vargu bau ar kada susiliečia. Vieni išnyksta tolybėse, kiti pasilieka pakelės dulkėse.
Pati tokia pat nelaiminga be rytmetinio kavos puoduko, įtempusi dėmesį, žiūri į kelią, bet, taikosi, ūmai šūkteli: štai, koks gražus paukštis, bokštas, namas, kelias, debesis ir dar šimtai kitokių dalykų! Tingiai pasukęs galvą ton pusėn paprastai nieko ypatingo nepamatau, nes tos grožybės daugybė kartų matytos bei įvertintos. Jos reakcija atsilieka, nes dėmesys sutelktas į kelią, o aš dykas ganau žvilgsnį po apylinkes. Man patinka stebėti svetimus gyvenimus, netgi dabar, kai smilkiniuose kala pneumatiniais plaktukais, žandikauliai girgždėdami nevalingai plačiai atveria burną žiovuliui, akys ašaroja, o mintyse keiksnoju, negalėjęs vakare pasirūpinti kava. Bet kas tikėjosi, kad klasikas, iki paskutinio momento tarsi sąmoningai slėpęs susitikimo vietą, paskirs ją tyrlaukiuose, o ne ten, kur įprasta, kur garuoja kava, kur burbuliuoja alus ir neskubrios vietinių girtuoklėlių šnekos. O pokalbio pabaigoje, net neišklausęs nedrąsaus prieštaravimo lyg tarp kitko dar drėbtelėjo: juk nebijai, kad kryžkelėje nelabieji nujos...
Bjauriai jaučiausi ir dėl to, jog bijojau kryžkelių. Sakoma jose susitinka šis ir anapusinis pasauliai. Neskubu tikėti. Gal susitinka, o gal ir ne, bet man kryžkelėse teko susitikti su šio, realaus, pasaulio gyventojais ne visai maloniomis aplinkybėmis. Kartą pasiklydus, vienas padoriai apsirėdęs žmogelis užtikrintai nurodė reikiamą kryptį ir mes nuvažiavome gerą pusšimtį kilometrų į priešingą pusę. Taikėsi, kad kryžkelėje laukdavo pavargėlis, kurį reikėdavo nugabenti į namus, neva bendrakeleiviai jį apiplėšę ir palikę likimo valiai, bet pavažiavus iki artimiausio miškelio, pavargėlis ūmai persimainydavo į Tadą Blindą ir, grasindamas ginklu, atimdavo paskutinius grašius. Ar reikia sakyti, kad po to gerus pusė metų su pačia draskydavomės: kuriam sukilo gailestis tariamam pavargėliui. Kryžkelėse gali tapti paplaukusio ar prisisiurbusio vairuotojo auka, nes tai pavojingos žemės vietos, kuriose vairuotojai praranda budrumą, orientaciją, o, taikosi, ir sveiką protą. Pamiršau paminėti, jog susitikimo vietai klasiko paskirta kryžkelė buvo vadinama Bermudais ir garsėjo įvairiomis istorijomis. Kaip antai: toks žmogelis pravarde Macukas kalbėjo, jog vieną ūkanotą rytą kryžkelėje matė susitikus keturis juodus katafalkus už kurių priekinių stiklų buvo užkištos velionių nuotraukos juodais rėmeliais, perrištos juodais kaspinais. Kaip dera sutikus laidotuvių procesiją, žmogelis nusibraukė kepurikę ir, nuleidęs žemėn akis, ėmė murmėti amžinatilsį. Katafalkai, o tai buvo juodos ilgos ir blizgančios užsienietiškos mašinukės, nejudėjo iš vietos, tarsi laukdamos, kol Macukas baigs melstis. Šis sunerimęs pakėlė akis ir pamatė, kad visos keturios mašinikės veža vieną ir tą patį numirėlį. Tai yra už priekinių stiklų užkišta vieno ir to paties žmogaus nuotrauka. Neužtenka stebuklų, nes tai buvo Macuko kaimyno Dagio, kuriam prieš gerą valandą palinkėjo labo ryto, nuotrauka. Kaimyną grįžęs rado jau numazgotą. Infarktas. Nori tikėk, nori netikėk. Daug kas netikėjo, nes Macuko regėjimuose paprastai būdavo balti arkliai, o čia juodos mašinukės. Šioje istorijoje buvo du nepaneigiami faktai: Dagys išties pasimirė, o Macukas nustojo gerti. Tiesa, neilgam.
Nelemtą dieną ir valandą galva užsikemša nelemtomis mintimis. Ir ne tik jomis. Aplinkybės nuo jų irgi neatsilieka. Štai dabar, likus keliolika kilometrų iki susitikimo vietos, mus ima persekioti didelis lyg kalnas sunkvežimis rusiškais numeriais. Jis priartėjo milžinišku greičiu ir, mirksėdamas visomis šviesomis, ragina trauktis iš kelio. Kažin, kas liktų iš mašinukės ir mūsų jei sugalvotų taranuoti. Blynelis su įdaru. Pati tvirtai įsikibus į vairą net nesirengia pasiduoti. Argumentas neatremiamas: važiuoju maksimaliai leistinu greičiu ir jis neturi teisės...jis turi svorį, galią, o proto ne, šaukiu apsiputojęs. Prisipažįstu, kritiškais atvejais imu draskytis, ne nagais, o žodžiais. Tik nuo to skauda ne ką mažiau. Vaiduoklis neatsilieka nė per sprindį, dievaži, jei mums pasitaikytų nenumatyta kliūtis ir tektų netikėtai stabdyti, dvidešimties tonų masė net nestabteltų pasiglemžusi po savimi mūsų Agilą. Viskas pasibaigia kaip ir prasidėjo netikėtai grėsmingas persekiotojas neišneria iš už staigaus posūkio. Gal sustojo, gal trenkėsi į medį, mums vienodai rodo, nes tikslas priekyje. Grįždami atgalios galėsime stabtelėti ir pažiūrėti, kodėl sunkvežimis pasiliko už posūkio.
Tikslas tai yra Bermudų kryžkelė artėja nesulaikomai, liko keli kilometrai, bet tarsi užsakyta ima kilti migla. Mėgstu miglą vakarais, kai lenktyniaudama su prietema ji lėtai glemžia po savimi pirmiau aukštesnius medžius, vėliau krūmynus, kol visą slėnį užpildo slėpiningai pilkšva uždanga pasidalijusi su tamsa erdvę. Stebuklai, tokiu metu, prieš pakylant saulei, migla jau turėjo ištirpti, dabar tik ima kilti. Pradžioje lomelėse, vietomis draiskalai jau siekia kelią, blaškosi sujudinti pro šalį švilpiančių automobilių, bet nesulaikomai vijasi į pynes, tirštėja. Pati mažina greitį, nes priekyje regimumas ne daugiau pusšimčio metrų, o kelias lyg ralio trasa vingis po vingio, o už jų dar vienas vingis. Su nerimu žvilgčioju į galinio vaizdo veidrodėlį, ar neišvysiu pašėlusiu greičiu iš miglos išnyrančios dvidešimties tonų pabaisos. Svarbiausia neprašokti nelemtos kryžkelės, nes mano navigacija maitinama nuojauta, šnabžda, jog artėjame prie susitikimo vietos.
Migla nesisklaido išnėrus į lygų lauką. Iš kur ji atsirado? Kodėl būtinai dabar? kai nevykusiai prasidėjo diena, turėjusi tapti švente. Nes susitikimai, o ypač išvykos su Jeronimu, visą laiką šventė. Ne vien dėl to, kad maga pabūti žymaus veikėjo šešėlyje, pasimaudyti jo šlovės spinduliuose, pasipuikuoti prieš pažįstamus, kuriems nutįsta pavydo seilės. Ypatingas žmogus, koks yra klasikas, skirtingai nuo paprasto žmogelio, skleidžia aplink save stiprų lauką, kuris šveičia ir valo, kelia ir gramzdina. Paprasčiau kalbant, kiekvienas susitikimas su klasiku prilygintinas gerai pirčiai, tik ne tokiai, kurioje nusiplauna tik žemiškieji purvai. Su juo pabuvojęs, supranti bei pamatai aibę smulkmenų, kurių anksčiau net nenumanei esant ar neteikei joms reikšmės, be kurių gyventi galima, tik tas gyvenimas panašus į beprasmį laiko stumdymą tyrlaukiuose. Klasiko žavesys yra ne pamokymai, kuriuos jis beria lyg konfeti, aiman! Neprisimenu nė vieno didaktiško patarimo, bet pats buvimo būdas. Regis taip ir norisi kartoti jo mostus, taupias bet gilias mintis, net lūšies eiseną, atsargiai ir minkštai dėliojant kojas. Vienu žodžiu, klasikas buvo žavus visame kame, neužmirštant paminėti jo bjauraus būdo bruožą nuolat burbėti, kaitalioti planus ir sujaukti dieną.
Sustojome šalikelėje, gerą metrą nuo asfalto, įjungėme visas reikiamas šviesas, kad tokioje migloje ir aklas vairuotojas galėtų pamatyti. Kurį laiką tvyrojo absoliuti ramybė, neminint miglos šiugždėjimo. Taip, migla skleidžia garsą, tik reikia gerai įsiklausyti. Už šį žinojimą turiu būti dėkingas klasikui, ne kam nors kitam. Tai buvo viena iš jau minėtų smulkmenų, kurias jis man atskleidė. Kaip gali šiugždėti migla lieka mįslė iš pigaus siaubo filmo su pabaisomis jame. Nemėgstu nei brangių, nei pigių siaubo filmų, jei kada ir žiūriu tai tik sukurtų pagal Kingą, nes jis nepersūdo paikais ir naiviais gąsdinimais. O migla iš tiesų šiugžda, ne gąsdinančiai, bauginančiai, o greičiau jaukiai. Dabar, nuleidęs durų stiklą klausausi šiugždėjimo, kol tylą suplėšo riaumojimas. Sunkvežimis pabaisa, likęs už staigaus posūkio, praskiria miglą lyg plaukikas vandenį ir stabteli ties mumis. Keliu galvą į viršų ir matau prie stiklo prilipusį veidą. Atrodytų, jog tai ne žmogus, o tik popierinis portretas priklijuotas prie stiklo. Kartais ilgų reisų vairuotojai užsirašo vardus, bet nuotraukas už stiklo mačiau tik katafalkuose. Veidas pabalęs, akys lenda iš orbitų. Nesuprantu ar tai keleivio ar vairuotojo veidas, o pabaisa laikas nuo laiko sukriokia žvėrišku balsu. Kalbu ne kaip vairuotojas, nes pastarasis sakytų: numina greičio pedalą. Arkliai tokiais atvejais kanopa kasa žemę. Neaišku ko laukia pabaisos vairuotojas, nes padengta tiršta migla kryžkelė tuščia. Krioktelėjusi tarsi prieš galą, pabaisa šoka į kryžkelę, bet pasigirsta kiaurai verianti stabdžių aimana: statmena kryptimi visu greičiu pralekia ilgas kaip traukinys sunkvežimis apkarstytas blausiai rūke šviečiančiomis lemputėmis. Pabaisa dar kurį laiką paaimanavusi seka iš paskos.
Šiugžda migla, atkraginusi galvą ant sėdynės atlošo šnarpščia pati. Laikrodis ant jos rankos tiksi laiką, kuriam tas pats ko lauki: triumfo ar ešafoto, melo ar tiesos akimirkos, gimimo ar mirties. Laikas abejingas žmogui, netgi atvirkščiai: jei labai lauki, jis lėtina greitį ir velkasi lyg pavargėlis sustingusiais sąnariais, o jei nori kuo toliau atstumti nelemtą momentą, laikas prašvilpia ekspreso greičiu. Jis niekada nesustoja. Nei prašomas, nei maldaujamas, nei keikiamas. Štai ir dabar: tiksi, slenka minutinė rodyklė suokalbiškai šnabždėdama, jog klasikas vėluoja lygiai penkiolika minučių. Gal nesivėlinsiu, jei sveikata leis, nutęsė vakar telefonu. Mintyse vėl nusikeikiu, juk ne laidotuvės ar vestuvės, kokio velnio reikėjo lėkti akis išdegus. Man skubėjimas yra peilis po kaklu. Pati snaudžia tarsi gerą kelio galą trenkėsi tik supinti netikėtai nutraukto sapno gijų. Atrodo rūpesčiai jai ne motais. Kryžkelėje retsykiais kas nors darosi: miglos uždangai prasiskyrus išnyra automobilis, akimirkai sustingsta tarsi norėdamas įsitikinti, jog priekyje jo niekas netyko, tada šauna į priekį. Taikosi pasirenka klaidingą kryptį, nes migla nugulusi ne tik žemę, bet ir kai kurių žmonių smegenis. Gal perdedu. Gal ne rūkas čia kaltas, o sugebėjimas pasirinkti neteisingą kryptį. Dažnam vairuotojui neužtenka negyvų, tegul ir atspindinčiais šviesą dažais nupieštų, kelio rodyklių, jam reikia gyvo balso šalia arba viduje, kuris patvirtina arba paneigia reikiamą kryptį. Sveikas nepasitikėjimas kelio ženklais ne vienam padėjo sutrumpinti arba atvirkščiai pailginti kelią. Bet juk tai normalu, pagyvėtų klasikas, kuris turi savo matymą ir numatymą. Kartais stebiuosi, kodėl a raidę jis perskaito kaip b. Tyčiojiesi? Nei trupučiuko, gūžteli. Gal būt toks matymas jį ir daro klasiku, nes nė vienas mano pažįstamas a raidę skaitydamas kaip a raidę dar netapo klasiku ir net nemano juo tapti. Gal ir norėtų, bet neturi duomenų. Tiesiai sakau. O pats? Vis kiti ir kiti, o pats ką? Reikėtų kukliai nutylėti, bet liežuvį niežti, todėl sakau: taikosi atvejų, kai pirmosios abėcėlės raidės keičiasi vietomis. Tik tai nereiškia, kad aklai mėgdžioju Jeronimą. Anaiptol, tai vyksta prieš mano valią, susivokiu tik taręs bei padaręs. Klasikas irgi nekaltina plagijavimu. Netgi patenkintas patrina rankas. Lyg žmogiškai džiūgaudamas, kad ne jam vienam taikosi slystelėti lygioje vietoje. Raidžių keitimas vietomis yra tik ledkalnio viršūnė. Klasikas skiriasi nuo normalaus žmogaus šimtu ir vienu bruožu, kurie nėra aprašyti vadovėliuose. Jų visų niekas nežino, nes jeigu žinotų, klasikai vaikščiotų su ženklu kaktoje. O tai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Retas klasikas mėgsta išsiskirti iš minios, nes daugelis mano, kad minia juos išskiria savaime, įvertindama nuopelnus. Naivus tas manymas, nes minia, atvirkščiai, stengiasi užgožti klasiką. Tarsi nereiklios piktžolės augdamos bujoja, stiebiasi, kol užgožia žemės ūkio kultūras. Agronomija ne pagal paskirtį. Minčių draiskanos pamėgdžioja miglą.
Dvidešimt minučių. Net nusipurtau, nes migla pro atvirą langą, kurį nuleidau iki galo, klausydamasis suokalbiško šiugždėjimo, smelkia iki pašaknų, lenda pro pravirą pačios burną, ji sučepsi tarsi prarijus ką nors skanaus ir delnu perbraukia lūpas. Viską stebiu lyg sulėtintame filme ir galvoju, kad šiandien neturėtų įvykti daug dalykų, visų pirma, šiandien neturi kilti karas, šiandien žmogus neturėtų išsilaipinti Marse, šiandien pasaulyje nežus nė vienas gyvas padaras, o saulė patekės lygiai po keturiasdešimt minučių ir jos aktyvumas neviršys normos. Suprantu, kad mano manymas nenulems žemės sukimosi aplink savo ašį greičio, nesustabdys potvynių ir atoslūgių, netgi šimtų išsiveržti pasirengusių vulkanų bei tūkstančių, o gal ir daugiau bepročių užtaisytais ginklais. Man trūksta tik vieno: sulaukti klasiko melsvoje Tojotoje, kuria didžiavosi, mat iki tol turėtas Žigulys, paskui Reno, kėlė nemažą galvos skausmą. Pirmajam nuolatos trūkdavo atsarginių dalių, o prancūziška mašinukė turėjo įgimtą variklio defektą, kaip sakydavo pats klasikas. Tojota važinėjo keletą metų ir nė karto nereikėjo remontuoti, girdavosi. Gera mašina turi tarnauti visą gyvenimą, sakydavau, bet klasikas nužvelgdavo kiek išvirtusiomis gal dėl to skvarbiomis akimis ir aš prarasdavau norą patvirtinti banalią tiesą. Ne kiekvienam pavyksta nuolatos barstytis išminties perlais, gal todėl, kad juos yra pamėgę kiaulės.
Pati pagaliau nustojo šnirpšti, lėtai susiorientavo erdvėje bei laike ir pradėjo čirpinti nervų stygas, kurios ir be jos pastangų buvo įtemptos. Pastebėjau: moterys turi unikalią galimybę užduoti klausimus, kurių niekas niekada nesumanytų užduoti. Kalbu apie savaime suprantamus dalykus, kaip antai: ar iššaus šiandien diena, ar patekės saulė, ar po trečiadienio bus ketvirtadienis? Teirautis to būtų keista, bet moterys įsigudrina ir nekalta mina klausia: kažin, kodėl po trečiadienio turi būti ketvirtadienis, o ne atvirkščiai. Arba: negirdėjai, gal seimas jau svarsto klausimą dėl papildomos savaitės dienos? Maniškė taip toli nenukako, todėl ėmė griežti: kodėl nepaklausei, kokiu automobiliu jie atvyks? Reikėjo paklausti ar nesirengia vėluoti? Galėjai pasiteirauti ar tikrai jie atvyks šiuo keliu? Ir galop: reikėjo duoti man ragelį būčiau aiškiau susitarus. Moterų gebėjimai susitarti tai unikalus būdas sujaukti situaciją. Jeigu besitariantis vyras gali užmiršti detales (dėl kurių moterys paskui čirpina nervus) tai pastarosios viską suvelia į sunkiai išpainiojamą kamuolį. O tada dėkis kur nori. Taigi priekaištus, abejones bei kaltinimus vykusiai atmušinėjau atsparia tylos siena, nes esu patyręs, ką reiškia pirmoji kibirkštėlė. Tik prasižiok. Nesuvaldysi upės bėgimo! Tylomis atsidarau dureles ir ropščiuosi į šiugždančią miglą, kuri prarija paskutinius ponios žodžius, berods apie tai, kad ateityje ji tarsis dėl visko, nes manimi pasitikėti nevalia.
Laukimas turi kantrybės ribą. Ji sunkiai apibrėžiama, niekur nėra nurodyta kada, kas ir kiek gali vėluoti. Kada, ko ir kiek galima kantriai laukti. Kaskart vis kitaip. Šiandien laukimo kantrybės ribą jau peržengėm. Ne dėl to, kad automobilyje verda, kunkuliuoja, be perstogės moko, demaskuoja ir nurodinėja pati. Net ne laikrodis, nuskubėjęs gerą pusvalandį nuo sutartos valandos. Viskas kartu ir nuojauta, kuri apglėbė kartu su drėgnai šiurpia miglos skraiste. Pakelės medžiai ir krūmai, migloje įgavę tik pamėkliškus kontūrus, net gausiai kryžkelę žymintys kelio ženklai, visiems gyvenimo atvejams, migloje buvo praradę savo formą bei prasmę. Migla lindo į akis, burną, šiugždėjo ausyse, bet neužgožė automobilio ūžimo, kuris, nors ir iš lėto, bet artėjo link kryžkelės. Pasukiojęs galvą lyg lokatorių netrukau suvokti, jog automobilis artėja būtent iš tos pusės iš kurios turėjo atvykti klasikas. Žengęs dar kelis žingsnius, sustojau kelkraštyje džiaugdamasis, kad laukimas galop baigėsi ir galėsime pagaliau deramai užbaigti vasarą. Ūžimas, atmieštas miglos šiugždėjimo, artėjo. Ir tada įvyko tai, ko nei tuo momentu, nei iki šiol nesuvokiu: iš miglos draiskanų pirmiausia išlindo klasiko automobilio priekis, o kišenėje suskambo mobilusis, prisiekiu, tai buvo jo Tojota, nors valstybinio numerio įžvelgti nesuspėjau, nes suskubau žvejoti telefoną, kuris po kelių signalų nutilo. Mašina iš lėto praplaukė pro šalį, pilna to žodžio prasme, nes važiuojantis automobilis ratais sukimba su asfaltu, šitas gi nelietė ratais žemės, bent man taip pasirodė. Neužtenka to: Tojotos kabinoje nebuvo nė gyvos dvasios! Kryžiuokite, skuskite Strasbūro teismui, bet prisiekiu: pro mane pravažiavęs tuščias klasiko automobilis pasuko pasienio punkto kryptimi! Šokau į savąjį ir paliepiau sekti Tojotą. Kokią dar Tojotą? Paklausė pati. Sapnuoji? Niekas nepravažiavo.
Nežinia. Ar jos abejingai ištarti žodžiai, ar miglos šiugždėjimas kiek atšaldė. Išsitraukęs mobilų telefoną, pamačiau praleistą skambutį. Tai buvo klasiko numeris. Pabandžiau susijungti. Deja. Ragelio niekas nekėlė, o po minutės operatorė mechanišku balsu pranešė, kad toks numeris neegzistuoja. Iki šiol bandau...
2010 lapkritis