Danielius  MUŠINSKAS
 

SVETIMŠALIS
 

Novelė

 

     Simonas kasdien ateidavo į trobesį, kurio viename gale gyveno motina, o kitame – dar labiau apleistame – buvo dirbtuvė: kartono lakštai,  mediniai rėmai, nešvarūs skudurai, terpentinu dvokiančios skardinės. Kadaise jis čia žaidė vaikigalis, dabar neskaičiavo nei savo, nei motinos metų. Atsinešdavo medžio gabalą ir mažu, aštriu kaip saulės blyksnis kalteliu jį droždavo.

     Simono broliai gyveno toli, didmiestyje, jie niekada neparvažiuodavo. Kartais paskambindavo ir pasiteiraudavo, ar motina gyva. Droždamas rūpintojėlį Simonas būdavo visiškai vienas, tačiau nežinojo, ar yra vienišesnis nei prieš daugelį metų, kai kartu su broliais po kiemą spardė sviedinį; tada nė vienas jų nenumanė, kad kažkam reikės išvažiuoti, o kažkas leis dienas čia, klausydamasis vėjų dideliuose kaštonų medžiuose. Vėjas dažnai jam užspausdavo ausis, burną.

     Kartais jis pasiklodavo nakvoti čia pat, dirbtuvėj, bet naktis praslinkdavo prie varstoto; naktis lyg kokia juoda šmėkla; nustebęs jis pažvelgdavo pro langą, nieko nebegalėdavo įžvelgti, net gelžkelio stotin pėdinančių vėlyvų keleivių. Nebaigtas skaptuoti rūpintojėlis tokią valandą spoksodavo į jį lyg norėtų ko paklausti, bet Simonas niekada neišgirsdavo nei klausimų, nei atsakymų. Nejučia pagalvodavo, kad vis dėlto laikas atima iš žmogaus viską, tik palieka keistą nerimą, kuris iš krūtinės kažkodėl persimeta į rankas, ir tos ima nežymiai virpėti. Virpančiais pirštais jis persibraukdavo juodus šiurkščius plaukus, tada kaltu atsargiai paliesdavo medžio gabalą. Gyvenimas tą akimirką neatrodydavo juodas kaip naktis, bet ir jokio aušros pažado jis nematė.

     Kitame trobesio gale motina irgi nesumerkdavo akių, ji regėdavo visus savo sūnus – ir tuos, sostinėj, kurie jau buvo neryškūs, išblukę, ir tą, palinkusį prie kadaise tėvo padirbinto varstoto. Motina sunkiai dūsaudama keldavos iš lovos, tamsoj graibydavosi durų rankenos ir tik išvydusi prie lempelės palinkusį savo vaiką nurimdavo.

     Simonas pajusdavo motiną net neatsigręžęs; dažniausiai jis taip ir likdavo nepasukęs galvos, nes burnoje nebūdavo nė vieno žodžio. Motinai vėl pradingus, jis nustebęs pagalvodavo, kad du žmonės vidury nakties yra visai ne žmonės, o kažkokie niekam nežinomi gyviai. Gal jie kartu praleido tūkstančius metų, gal tik vieną – motinos ir sūnaus – gyvenimą, tai ničnieko nekeičia. Medžio gabalas tyli, visi tyli, todėl niekada neatsigręžk. Neatsigręžk,- garsiai jis ištarė. Ir tikrai ištvėrė neatsigręžęs, nors motina jau seniai buvo parslinkusi į savąjį  trobesio galą, susirietusi dar neatšalusion lovon.

     Prieš rytą, kad įveiktų besimerkiančias akis, dar vaikystėj išmoktais begarsiais žingsniais Simonas per priemenę išėjo į kiemą, nusišlapino po obelim ir netrukus išgirdo tolimą duslų traukinio dundesį. Naktinis Vilnius – Klaipėda sunkiai šliaužė per Lietuvą. Tik porą sykių buvo juo iškeliavęs ir vėl sugrįžęs; dabar klausėsi to įprasto nakties garso, juto, kaip lengvas vėjas vėsina krūtinę ir galvą; staiga vėjo vėsuma virto keistu saldumu, kuris, kaip prieš daugybę metų, ėmė nešti taku per daržą, nešti tolyn, kur dunda traukinys. Bet nebuvo pajudėjęs nė žingsnio. Atsipeikėjęs tik šyptelėjo iš savo silpnumo; pasilenkė prie malkų krūvos, pasiėmė pirmą po ranka pasitaikiusią storą pliauską ir nusinešė trobesin.

     Jis sėdėjo prieš krosnį, klausėsi ūžaujančios ugnies, matė save, jau užtektinai seną žmogų, nepažinusį šio pasaulio, nesupratusį jo permainingų judesių. Per visą gyvenimą stengėsi nepajudėti iš vietos, idant nebūtų nešiojamas kaip šapas, tačiau dabar ir tai tebuvo absurdas. Pasaulis nepažinus, tik aklas instinktas trumpą akimirksnį gali suteikti vilčių ir iliuzijų. Tačiau patys nelaimingiausi tie, kurie neišmoksta tapti lengvabūdžiais; joks rytmečio vėjas niekada nebus toks dosnus, kaip mirtis jaunatvėj. Žiūrėdamas liepsnon, Simonas ėmė gailėtis, jog gyvena savo vis beviltiškai ilgėjantį gyvenimą.

      Liepsna krosny augo, stiprėjo; rytas jau buvo čia pat, ir diena, kuri neatneš nieko, tik aitrų maudulį, ir jis sučiaupęs burną privalės girdėti pasaulio čaižius garsus – švilpiančias kulkas, sprogstančias bombas, dūžtančius lėktuvus, rėkalojančius politikus, fanatiškus maldininkus, didybės ištroškusius turčius… Ir tuos, kurie savo tylioj dorybėj nekenčia šito pasaulio labiau nei anie, sėjantys vėją ir pjaunantys audrą.

      Simonas atsinešė iš kiemo puskibirį vandens, užliejo ugnį. Dūmai veržėsi ne tik pro kaminą, bet ir į trobesio vidų. Jis užvėrė duris ir išėjo neatsigręždamas. Šią akimirką nebuvo įsiskaudinęs labiau nei bet kurią kitą. Šią akimirką gal tik labiau suvokė, jog buvo gyventa per daug teisingai ir sunkiai; šitaip gyvendamas tik priveiksi save, bet pasaulis tau liks aklas ir kurčias. Ir vėjas šniokš pro tave sykiu ir vaitodamas, ir kvatodamas; vėjas šniokš, kad prieš daugelį metų nesupratai jo išminties ir neišėjai kartu su juo ūžauti aplink visą saulėteky liepsnojantį pasaulį.