Marius JONUTIS
SLIBINAS JURGIS
Tokį sapnavau sapną: nugalėjau drakoną savyje, o drakonas atėjo pas mane visas nugalėtas ir paklausė:
Ką gi man dabar tokiam nugalėtam daryti ?
Ir iš tiesų ką gi jam dabar daryti, ar dar gali iš viso ką nors, kai esi visai nugalėtas ? Ir aš galvojau, ir nežinojau, ką jam atsakyti, ką jam pasiūlyti, ir krimtausi, ir pergyvenau kaip gi aš, nugalėtojas toks, nieko jam negaliu pasiūlyti, nieko negaliu patarti, o jis stovėjo prie manęs, pririštas už kaklo rožiniu kaspinu, ir laukė, žiūrėdamas į mane didelėmis pasidavusiomis akimis, ir man buvo vis nykiau ir liūdniau. Kol kovojau su juo, mesdamas į tą kovą visas jėgas, turėdamas tikslą, žinodamas, kad tikrai esu teisus, žinodamas, kad turiu, privalau nugalėti, norėdamas padėti ne tik sau, bet ir visiems kitiems, kuriems tas drakonas manyje galėtų pakenkti, kol ryžtingai ėjau į priekį, žinojau viską. Dabar gi jis nugalėtas, stovi visas toks mažas prieš mane, o aš neturiu jam ką duoti, neturiu to atsakymo, ir staiga pajuntu, kaip mažėju, traukiuosi, kaip dalykai aplink mane darosi didesni ir ryškesni, o aš tirpstu kaip sala migloje, ir drakonas išeina, palikęs mane nugalėtą, ir aš nebežinau, ką dabar man su savimi daryti, kur eiti, ko ieškoti.
Jeigu surasčiau drakoną, galėčiau jo paklausti:
- Ką gi man dabar tokiam nugalėtam daryti ?
Bet nebežinau kur jis yra, ir aš vaikštau, ieškau jo, bet niekaip negaliu rasti, blaškausi po pasaulį, visur žiūriu, visų klausinėju, bet niekaip negaliu rasti.
Kuo labiau nerandu, tuo labiau ieškau. Kaip gerai nugalėtojams, galvoju, sėdi sau nugalėję ir nieko neieško. Aš nerandu, jie neieško galų gale rezultatas mūsų tas pats mes visi nieko nerandame. Tai kas gi tada nugalėtojas, gal nėra nugalėtojų ir nugalėtųjų?
Atsibudęs galvoju: gal gi drakonų laikai jau praėjo?
Istoriniai šaltiniai sako, kad Jurgis gimė trečiojo amžiaus pabaigoje kažkur Kapadokijoje.
Šaltinis tai kažkas gaivaus ir tyro, juo gali pasitikėti, jo vandenį gali drąsiai gerti, nuo jo neapsikrėsi visokiomis kirmėlėmis ir žarnų ligomis.
Kadangi augo turtingoje šeimoje, turėjo galimybę gražiai išsilavinti, šiaip iš prigimties buvo dailus ir protingas jaunuolis, padėdavo močiutėms pereiti gatvę, o gatvės tais laikais buvo kaip reikalas mokėjo romėnai jas tiesti, pildavo kartais iki šešių metrų storio įvairių sluoksnių akmenų skaldos smėlio žvyro, todėl tos gatvės neišsiduobėdavo, be to gi ir žiemų ten nebūna rimtų, įšalas neišsprogdindavo pavasarį dangos, todėl gerai suteptos romėnų vežėčios skriedavo tais keliais baisiais greičiais, ir močiutėms nebuvo lengva jas pereiti, sako dar, kad Jurgis visada, jei tik sudaužydavo kokį grafiną, prisipažindavo tėvams tą padaręs, ir visi juo džiaugėsi ir mylėjo.
Kur ir kada gimė drakonas (dar vadinamas slibinu ar smaku), šaltiniai nesako. Priežastis čia nujaučiu tris arba jie nežino, arba tai yra paslaptis, arba jie iš viso jokie ne šaltiniai. Girdėjau, tiesa, sakant, kad gal šėtonas pasivertė slibinu, norėdamas pakenkti žmonėms, bet tokį aiškinimą laikyčiau labai silpną, nes šėtonas turbūt ir taip galėtų pakenkti, niekuo nepasivertęs, o jeigu jau reikėtų maskuotis ir apgauti visus, tai aš jo vietoj tada versčiausi ne slibinu, o kokia geltonkase princese tai tikrai niekas nesusigaudytų, kame reikalas, ir galima būtų visus paimti iš pasalų. Na, nebent tas šėtonas kas gi jis ? buvo toks kvailas ir visai be jokios fantazijos, bet čia irgi silpnokas argumentas, nes tokiu atveju jis visai nebūtų pavojingas.
Štai, kaip apibūdina drakoną Jorge Luis Borgesas Pramanytų būtybių knygoje: Didelė, peraugusi gyvatė naguotom letenom ir sparnais / būna juodas / moka akinamai švytėti ir spjaudytis liepsna bei dūmais
Toje pačioje knygoje cituojamas Plinijus, kuris nemažai prirašė apie drakonų farmacinę naudą, o farmacinė nauda, kaip žinia, ir šiais laikais konkuruoja su ginklų pardavimu, taigi iš drakono akių, sudžiovintų ir sutrintų su medum, gaunamas tepalas, apsaugantis nuo košmarų. Drakono širdies taukai, įvynioti į gazelės kailį ir elnio sausgyslėmis pririšti prie rankos, lemia sėkmę bylinėjantis; taip pat drakono dantys, nešiojami ant kūno, užtikrina šeimininkų palankumą ir karalių malonę. Dar vienas vaistukas, kurio dėka žmogus tampa nenugalimas, gaminamas iš liūto kailio, liūto kaulų čiulpų, ką tik lenktynes laimėjusio žirgo putų, šuns nagų ir drakono uodegos bei galvos taip ir gydėsi žmonės, ir sveikesni buvo, dabar gi kur pažiūri, visi kažkokie ligoniai arba stori, laikas įsibėgėjo, maistas irgi.
Viskas vyko kaip visada, įprastu būdu: graži ir laiminga karalystė prie kokios nors gražios ir šiltos Egėjo ar Adrijos jūros, visi dirba savo ramius įprastus darbus, spaudžia iš alyvuogių aliejų, daro svaigų vyną, audžia spalvingus išmoningų raštų audinius, užsiima natūralia liaudies medicina, na, gal šiek tiek kartais ir burtais, augina vaikus, jų mirtingumas nemažas, bet ir gimstamumas taip pat, susirenka vakarais aptarti kaimo reikalų, triukšmingai švenčia vestuves, nes gražių merginų netrūksta, tvarkingai, gal kartais kiek pabambėdami moka mokesčius karaliui, karalius nepiktas, džiaugiasi savo gražiąja dukra, kartais surengia vieną kitą šventę savo žmonėms, visi gyvena santarvėje ir tvarkingai, kartais kiek pavydėdami kaimynui, bet dėl to tik stengdamiesi patys savo darželius gražiau susitvarkyti.
Ir štai iš kažkur toje karalystėje atsiranda slibinas, kažkokiame urve, kažkokioje pelkėje, smirdantis visas, baisus ir piktas, šiaip gėda būtų prieš kitus tokį augintinį turėti, o jis dar ir alkanas kaip žvėris koks.
Tuose kraštuose kaip tik ir buvo pastebėti patys baisiausi padarai, štai Borgesas aprašo drakono, gyvenusio Prancūzijoje, pusiau žvėries, pusiau žuvies, kilmę: nečionykštis, atplaukęs iš Galatijos jūros Mažojoje Azijoje, Leviatano, nuožmiausio iš vandens šliužų, ir Laukinės Asilės, kuri veisiasi tuose kraštuose, pagimdytas...
Anais laikais tų karalysčių gal nebuvo taip daug, kaip dabar, nes pasaulis buvo gerokai mažesnis, dar ne visas atrastas, dar buvo ko ieškoti, bet vis tiek koks šimtas karalysčių gal turėjo būti, o iš jų bent jau kelios toje vietoje, apie kurią kalbame, tai įdomu kodėl būtent šioje apsigyveno tas bjaurybė?
Ar kokie mokslininkai tyrė kokius nors dėsningumus, dėl kurių karalystėse kartais apsigyvena drakonai?
Kas turi būti karalystėje tokio, kas leistų daryti prielaidą, kad čia gali atsirasti kažkokia baisybė?
Juk galima išanalizuoti įvairius jie, aišku, visada skirtingi atvejus, ir gal pavyktų rasti kažkokį visiems jiems bendrą dalyką, ir tada, pamačius, kad tas vardiklis jau karalystėje randasi, prognozuoti galimą slibino atėjimą.
Gal tada galima būtų imtis priemonių ir bandyti to išvengti juk, kai iš meteorologų sužinai, kad lis, neplanuoji baidarių žygio, nes nemalonu.
Gal būtų buvę galima išvengti žmones ėdančių drakonų Rusijoje, Vokietijoje, Serbijoje, Konge, Afganistane, Korėjoje, Kuboje ir kitose karalystėse ?
Ar tai yra niekaip neišvengiama, gal tas drakonas vistiek kažkur turi būti ir taškas kaip danguje mėnulis, bet gal vis tiek būtų naudinga jį prognozuoti, tada būtų galima visiems žmonėms iš tos pasmerktos karalystės išvažiuoti, išsivežti visas avis ir ryžius, ir tegu stimpa tas bjaurybė badu ?
Ir iš viso ar drakonas atsiranda karalystės pakraštyje, kažkokioje pelkėje, toli, ar tiesiog kiekviename iš mūsų, nes mes kiekvienas esame karalystė, su savo centru, valdymu, tvarka ir įstatymais. Kaip Heraklio nugalėtoji hidra, irgi gyvenusi pelkėje, savo baisingu kvapu nuodydama vandenį ir nudegindama pasėlius, gal ta baisybė apsigyvena mūsų galvose, širdyse, ar kitose kokiose kūno dalyse ir nuodija kraują, ir paralyžuoja protą? Kaip jį pažinti,o pažinus - nukenksminti ? Gal tiesiog nereikia galvoti, kad jo nėra, gal jis būtinai yra, ir tai reikia turėti omeny, neignoruoti, o protingai toleruoti, neleidžiant jam paimti viršų. Kaip toje rytiečių pasakoje apie du vilkus juodą ir baltą kiekvieno žmogaus viduje, iš kurių nugali tas, kurį maitini.
Gal kai kur nors atsiranda užsistovėjusi neprižiūrėta pelkė, tai ir yra gera sąlyga gimti drakonui? Iš kitos pusės, visuotinės melioracijos laikai irgi lyg ir praėjo, ekologai jau pasisako už natūralių pelkių, kaip svarbių sistemos elementų, išsaugojimą. Tai gal ir drakonas, kaip ekosistemos dalis, mums irgi reikalingas, galų gale, nebūtų slibino, nebūtų ir Jurgio.
Taigi toje smirdančioje pelkėje, toje kvepiančioje karalystėje, atsirado ar gimė slibinas.
Iš pradžių jis pageidavo, kad kasdien jam būtų patiektos dvi avys, kažin, kaip jis tą pageidavimą pasakė karaliui, bet, aišku, yra visokių būdų susišnekėti, net ir nežinant kalbos paukščių kalba, pavyzdžiui. Bet gi paskui kaip suprantu, gana greitai, visos avys baigėsi, o čia jau kyla abejonių dėl karalystės ekonominio pajėgumo, panašu, kad vis dėlto ji buvo labai skurdi, ir galėjo pasigirti nebent savo dainomis, be to, karaliui stigo verslumo, jis nesugalvojo, kaip importuoti avių iš kitų karalysčių, pavyzdžiui, organizuojant etnografinių ansamblių pasaulines gastroles, arba vyno eksportą. Nebeužtekus avių, slibinas reikalavo patiekti per dieną po vieną žmogų, reiškia, vienas žmogus yra lygus dviem avim, nors aš šiaip jau ginčyčiausi su tokia matematika, nes yra žmonių, kurių ir į viso pasaulio avis nemainyčiau, bet, aišku, yra tokių žmonių, kur geriau jau rinkčiausi avis, tai gal čia tiesiog imamas vidurkis, ir jis kažkaip gavosi ne žmonių naudai, nes avių, kurios iš viso nieko nevertos, turbūt nedaug, o tokių, kurios savo buvimu grėstų pasaulio gerovei, matyt ir visai nebūna, žmonių gi tokių, kurių galėtų šimtą kartų nebūti, pasitaiko. Paprastai jie vadinasi ne žmonių vardais, o savo sugalvotais, kad niekas nesuprastų.
Yra buvę atsitikimų, kai kokį drakoną, ar kitą kokią baisybę žmonės nugalėdavo tiesiog atspėdami jo vardą, man tokia kova išmintimi, ne kardu, atrodo labai graži, nes išmintis ir yra daiktų vadinimas savo vardais, tada žmonės gali tavim tikėti, o blogis nebeturi už ko pasislėpti, o kova kardais man neatrodo tokia graži, todėl nemėgstu Vyčio, nors Afrikos spalvų vėliava man visai graži.
Ėdė ėdė (mane taip kalbininkai mokė, kad tie, kurie ne žmonės, ėda, nors būna kartais, kad ir žmonės nekaip to proceso metu atrodo) slibinas žmogų po žmogaus. Nors kai kurie šaltiniai sako, kad jis pageidavo ne šiaip sau paprastų žmonių, o nekaltų mergaičių, o taip vadinasi tos, kurios dar su niekuo niekada nesimylėjo, nes kurios jau, tai yra kaltos, tokius nusikaltimus sugalvojo vyrai, kurie patys dėl panašių dalykų nesijaučia kalti, manau, didesnis nusikaltimas buvo sugalvoti tokį terminą.
Visi, na, gal dauguma didžiausių pasaulio nusikaltėlių yra vyrai, bent jau dabar neprisimenu nė vienos tokios moters net nusikaltėlių aplinkoje, dėl to mes, vyrai, turėtume atgailauti ir atsiprašinėti kokį tūkstantį metų, o aš, bandydamas to išvengti, bandau įsiprašyti ne į vyrus, o į žmones, kažin, ar tikrai turiu tokią teisę ?
Kiekviename Sicilijos kaime mačiau Jurgio, nugalinčio drakoną, skulptūras, su šalia klūpančia maža maža karalaite, Jurgis toks didelis, o karalaitė mažytė tokia, nereikšminga, ne iš karto ją ir pastebėsi, galvojau, ar nevertėtų sicilietėms nuvažiuoti į Briuselį pasimokyti iš belgių, sisiojančią mergaitę, kaip atsvarą berniukui, patupdžiusių.
O kad drakonas norėjo nekaltų mergaičių, tai čia jau matyt ne vien mitybos reikalai, gal tie, kurie sugalvoja tokias istorijas, į tokias pelkes ir tokius drakonus suslepia savo laukinius geismus ir svajones, ir štai drakono nauda, nes visa tai yra, visa tai nešiojamės savyje, bet tai yra drakonas, tai ne aš, o aš su juo kovoju, aš Jurgis, aš drakonas.
Panašu, kad karalius su slibinu buvo lyg ir sąjungininkai kokie, nes siuntė karalius merginas vieną po kitos tiesiai jam į nasrus, na, teisinosi, kad nieko negalįs padaryti, kažkas lyg ir bandė tą drakoną nugalėti, bet tas papūsdavo iš nasrų tokią smarvę, kad drąsuoliai žūdavo vietoje, kaip uodai nuo kokio purškalo, tūlas chemikas gal ir suprastų, kame čia reikalas.
Karalius, sako, net pažadėjęs tam, kuris nugalės drakoną, atiduoti savo dukrą ir pusę karalystės, tokia buvo priimta valiuta dukros, žemės gabalai su gyvais žmonėmis, tik kainos dažnai būdavo apvalinamos iki sveikų skaičių, nes jei kas kainuotų pusantro žmogaus, tai ką su ta puse žmogaus daryti,dabar gali gauti, pavyzdžiui, pusę euro, dar neseniai ta prekyba žmonėmis vyko ir civilizacijos rojuje Amerikos valstijose, nepaprastų galimybių šalyje, dar nė šimto metų nepraėjo, jie specialiose fermose netgi veisdavo ir augindavo žmones pardavimui, dabar jie turi aukštųjų technologijų inkubatorius, visokius silikoninius slėnius ir krūtines.
Pradėjo eiti komerciškai suinteresuoti drąsuoliai karžygiai iš kitų net karalysčių, bet visiems ta smarvė per bjauri buvo, ir neatlaikė niekas. Tiesa,prieš eidami į susitikimą su drakonu, importiniai drąsuoliai surengdavo po karalaitės balkonu spektaklį su dainomis ir poezijos skaitymais, tokia buvo privaloma programa, jie turėdavo pareikšti savo išrinktąjai amžiną meilę ir pasirašyti kovoti už ją iki pat mirties tą pažadą beveik visi ištesėdavo, susitikę su slibinu ir įkvėpę baisųjį bezdalą.
Kartais, tiesa, pasitaikydavo, kad koks karžygys, su nemaža grupe muzikantų ir pritariančių vokalistų atlikęs visą meninę programą, nujodavo į pelkę ir, vos tik iš tolo pamatęs didįjį kirminą, sprukdavo nebeatsigręždamas į savo gimtąją karalystę ir paprastai likusį gyvenimą jau užsiimdavo keliaujančio dainininko amatu, o sudalyvavimas festivalyje po karalaitės balkonu pridėdavo nemažai populiarumo ir būdavo gražiausias įrašas jų cv.
O slibino užpultojoje karalystėje aplink karalaitės balkoną tų festivalių metu susirinkdavo minios žmonių, ištroškusių reginių, norinčių bent trumpam pravėdinti slogų baimės pritvinkųsį orą nebuvo dar nei tele-, nei euro-vizijos.
Su merginomis drakono mėsa kažkas net burtus sugalvojo, loteriją tokią, kas ten traukdavo tuos nelaimingus bilietus, istorija nutyli, bet štai vieną dieną burtas krito karalaitei, karalius net bandė dar griebtis šiaudo - naudodamasis savo autoritetu prašė pakeisti ją į kokią kitą mergaitę, bet žmonės sakė ne, negalima laužyti burtų, nes tada bus dar blogiau, bus labai labai blogai, dievai nubaus, ar dar kokie velniai, dėl to korupcija karaliui niekaip neišėjo, ir teko siųsti dukrą.
Karalaitė mylėjo savo tėvą ir, aišku, suprato, kad buvimas monarchu dažnai įpareigoja keistiems dalykams, kurių paprastas žmogus ir neprivalėtų daryti. Gražios suknelės, jachtos, barokiniai baldai, golfas ir vilos salose mums iš tolo akis kutena, bet kai pagalvojame apie kitą to mėnulio pusę, tik įsiklausykime, kaip skamba žodis: protokolas.
Motina karalienė baisingai susibarė su vyru ir dukrą kalbino kartu emigruoti į kokį nors užsienį ir nusispjauti ant savo, jos nuomone, jau pasmerktos karalystės, bet duktė nepasidavė, atvirkščiai jos ryžtas aukotis vardan tėvynės (dar vienas vyriškas žodis) tik augo ir stiprėjo. Karalienė su savo pagalbininkėmis užsidarė savo kambariuose, ten graudžiai verkė, o su savo vyru prisižadėjo niekada nebekalbėti, o kai situacija kiek stabilizuosis, nusiųsti pas jį savo juristą derėtis dėl skyrybų. Karalius, atvirkščiai - tikėjosi, kad, kai laikas kiek užglostys žaizdas, gal pavyks susitaikyti su žmona ir gal dar gyvenimas jam kada nors šypsosis.
Kaip gi jis vis dėlto galvojo spręsti savo valstybės problemą juk ir atvykstantiems potencialiems drakono nugalėtojams nebegalės jau pasiūlyti tokio gero užmokesčio, kai nebeturės karalaitės. Manau, jis slapta tikėjosi, o gal net drakonas jam buvo užsiminęs, kad gavęs karalaitę, jis paliks karalystę ramybėje, na ir naivumas gi. Dėl to ir organizuojama visa tai buvo iškilmingai, lyg ir imituojamos drakono ir karalaitės vestuvės eiti į savo paskutinę kelionę ji turėjo pasipuošusi vestuvine suknele, užsirišusi šventinę rožinę juostą.
Na ir sutuoktinis, atsiprašant, kaip kažin karalius įsivaizdavo juos gersiant savo rytines kavas ar slibinas turėtų nekvėpuoti, ar karalaitė turėtų dėvėti dujokaukę?
Dujokaukių tai dar nebuvo, ir iprito dujos buvo sėkmingai išbandytos tik gerokai vėliau, pirmo pasaulinio karo metu.
Išvakarėse karalaitė surengė savo tautai atsisveikinimo koncertą iš balkono, suėjo visi, kas tik paeiti galėjo, kas ne, tuos atvežė ratukuose, ji dainavo liūdnas liaudies dainas, keletą savo kūrybos baladžių, skaitė žymių to meto poetų eiles, verkė visi.
Štai viena iš tą įsimintiną vakarą atliktų dainų:
Pasisiūsiu juodų rūbų su raudonais guzikais
Juodas rūbas reiškia mirtį, meilę reiškia guzikai
Eisiu aš į tamsių girių, lai sudrasko man vilkai
Lai sudrasko juodų rūbų, kad paliktų guzikai
Guzikais senovėje buvo vadinamos sagos, prisimenu, dar mano tėvai anksčiau taip sakydavo. Nežinau, kada baigėsi senovė ir prasidėjo naujovė, kartais atrodo, kad man dar teko pabūti senovėje. Neseniai mano vaikai mokykloje mokėsi apie demokratiją ir visokius parlamentus, ir kaip jie veikia, ir kas jiems suprantamiausia buvo iš kiek parlamentarų sudaryti, kai jiems dar kažką papasakojau iš savo kvailų įspūdžių, lankantis Briuselio baisių dydžių neo-imperinio stiliaus valdymo pastatuose, jie, kiek patylėję, paklausė, ar kai aš buvau mažas, parlamentas jau buvo, atsakiau ne, turėdamas omeny visokius kp ck gb, o jie tada spėjo, kad vietoj to turbūt buvo kunigaikščiai, manau, nesuabejotų ir tuo, kad aš dekoravau kurią nors Trakų pilies menę, dar kai jaunas buvau.
Rytą danguje nebuvo nė debesėlio. Saulė tekėjo iš už kalnų tokia karšta ir skaudi. Iš pilies link pelkės pajudėjo procesija. Priekyje pablyškusi karalaitė skaistaus baltumo suknia su rožine šilko juosta, šleifą nešė garbingiausios ponios, paskui ėjo karalius su ministrais, visi be kepurių, už jų slinko giedotojai ir šiaip būrelis smalsuolių, kurie susirenka, kai tik bet kokia nelaimė atsitinka. Priėjus pelkę, visi grįžo pilin, liko stovėti viena karalaitė nuotaka. Buvo jau gerokai įšilę, cikados rėkė iš visos burnos, svaigiai kvepėjo lavandos.
Šaltiniai tvirtina, kad Jurgis pro šalį tiesiog jojo netyčia.
Kategoriškai atmesčiau šią versiją, nes netyčia atsitinka smulkmenos, gali, pavydžiui, užlipti ant gyvatės, ar suvažinėti ežiuką, o tokie dalykai, kurie pakeičia iš esmės ištisų valstybių likimą ir išlieka žmonijos atmintyje šimtus ir tūkstančius metų, neatsitinka netyčia, jie yra pasaulio tvarkos dalis, kurie tiesiog privalo atsitikti. Iš chaoso ir tvarkos kokteilio gimsta gyvenimas. O visokie blogumai ir gerumai kažkaip išsilygsvarina, jei atsiranda blogas, tai būtinai atsiras ir geras, kuris tą blogą trumpam nugali, kol vėl atsiras kitas blogas ir taip toliau, jei visi pradeda gyventi gerai, negalvodami, ar yra to verti, būtinai atsiras krizė, kad jie susimąstytų, tokiuose kritiniuose istorijos taškuose viskas išskaidrėja, kaip vanduo Adrijos jūroje.
Aiškiai matome jokių nekyla abejonių, kad šitame trikampyje drakonas yra blogas, Jurgis yra geras, o karalaitė yra gėrio ir blogio susikirtimo taškas, konflikto ir jo sprendimo priežastis. Reikia tik nepamiršti, kad tas konfliktas yra amžinas, ir išsispręsti jis gali tik tam tikru laiku toje vietoje, bet tai niekada nebus visiems laikams ir galutinai.
Puošnus, besiplaikstantis raudonu apsiaustu, blizgančia šarvuota krūtine, ant balto geros veislės arklio, vienoje rankoje balta vėliava su raudonu kryžiumi (paskui tokios vėliavos buvo naudojamos nevykusioms tautoms nukariauti ir jų religinėms schemoms pakeisti, dabar jau, tokiems žygiams išėjus iš mados, toks ženklas naudojamas humanitarinei pagalbai, ištikus kokiai bėdai, teikti), kitoje rankoje blizganti brangaus lydinio ietis, o kuria dar ranka jis laikė arklio pavadį, istorija nutyli, bet esu matęs per televizorių akrobatų, kurie dar ne tokių dalykų sugeba.
Taigi, kaip drakonas nežinia iš kur atsirado toje pelkėje, taip šalia tos pelkės nežinia iš kur atsirado anų laikų superžmogus Jurgis, kaip jau kalbėjome, vaikinas puikiai išsilavinęs, nepriekaištingos biografijos, mylimas imperatoriaus Diokletiano karys gal būt jis vykdė kokią daugiau ar mažiau slaptą imperatorišką misiją tuose kraštuose, anglai tai vadina inteligentiška tarnyba.
Rašau, spaudinėdamas kompiuterio mygtukus, ankstyva saulė vis labiau šildo, lavandų žieduose zirziasi bitės, po terasą bėgioja driežiukai mažyčiai drakonai, vis įlįsdami tarp akmenų lauko krosnyje, apačioje tyliai pračiuožia jachta balta balta, kaip Jurgio arklys ir princesės suknelė, nuo šitos salos tik keliasdešimt kilometrų iki Splito, kur tebestovi pagriuvę imperatoriaus Diokletiano rūmai, tuo metu buvusi Romos imperijos sostinė. Išsaugosiu atmintyje ne savo, o kompiuterio ką surašiau, ir minsiu dviratį į miestelį šviežių bandelių pusryčiams.
O Jurgiui, panašu, nebuvo nei sunku, nei pavojinga nugalėti tą slibiną, ką galų gale priėję iki šitos lyg ir kulminacinės vietos, turime pripažinti. Vaikystėje nelabai ką buvo daugiau veikti kieme, kai nesimokydavo jis gaudydavo driežiukus, rišdavo jiems ant kaklo kaspiną ir vedžiodavosi po kiemą kaip šuniuką kokį, po daugelio bandymų suprato, kad rožinės spalvos kaspinėlis visiškai sunaikina driežo ego ir jis tampa ramus ir paklusnus, net susigėdęs. Empiriniu mokslu visa tai vadinasi.
Iki mūsų laikų jo vardas išliko ir šventu jis buvo pavadintas visai ne dėl šio žygdarbio, o dėl kitų, su šia istorija nesusijusių, galima sakyti, formalių dalykų jis tikėjo vienus dievus, o imperatorius, kuriam jis tarnavo visai kitus, nors kažin, ar taip jau visai kitus, dievai yra dievai, arba tiki, nes bijai numirti, arba ne, tiesiog jų pavadinimai skiriasi, ir dėl šitų formalių skirtumų tiek kraujo buvo pralieta ir tebėra liejama, kad galima būtų kokią vidutinio dydžio jūrą pripildyti, na, o Jurgis, kol tiesiog sau tikėjo ir iš to problemos nedarė, tai Diokletianas, tikėdamas kitus dievus, bet irgi iš to problemos nedarydamas, jį labai vertino už visokius talentus ir jie visai draugavo, kaip ir turėtų būti tarp normalių sveikų žmonių, bet kai Jurgiui užėjo kažin koks pavasarinis ar rudeninis paūmėjimas ir jis užsinorėjo, kad tuos jo dievus įtikėtų visi kiti žmonės, tada jau atsitiko konfliktas tarp jų, ir jis vis aštrėjo ir griežtėjo, galų gale jie abu įvarė vienas kitą į kampą, kaip kokie Bušas su Ladenu, ir jau nebebuvo kur trauktis, tai čia jau ir nugalėjo jėga, nes imperatorius kaip ten bebūtų visada stipresnis už savo pavaldinį, kitaip jis neilgai beimperatorius, taigi teko nukirsti Jurgiui galvą, kad nebeturėtų kuo galvoti ir šnekėti, o kadangi tokių, kaip Jurgis, bandančių įtikinėjimais, apgaule, šantažu ir jėga primesti savo dievus kitiems, po jo dar buvo daugybė ir galų gale jie nugalėjo, tai jie ir paskelbė Jurgį savo šventuoju, nes jiems kuo didesnė šventųjų kariuomenė, tuo stipriau gali kovoti prieš kitus, nevertus gyventi kaip norisi, todėl blogus, bet su drakonu tai nieko neturėjo bendra.
Jie įsigudrino tai religijai atiduoti visai nieko dar nesuprantančius kūdikius, kurie tikrai dar nežino, ko nori, o ko ne, žino tik, kad nori pieno pažįsti ir kada skauda, na, bet draudžiamas yra tik seksualinis prievartavimas, visos kitos prievartavimo formos yra nieko tokio. Mane, ne man norint, krikštijo taip vadinasi tas ritualas kai man jau buvo penkeri metai, ir man visai netgi įdomu buvo: močiutė gražiai mane papuošė baltais marškiniais, tėvai buvo toli, Vilniuje, nebuvo kam gelbėti, senelis pasiėmė už rankos ir kaimo gatve nusivedė pas kunigą į namus, ten jie gėrė degtinę, pilstydami iš skaidraus butelio su žalsva etikete į briaunotas stiklines, ir valgė džiovintą žuvį, kurią man davė ragauti, bet labai jau ji smirdėjo, iš pradžių jie pasišnekėjo, apie daržus turbūt, pomidorus ir gyvulius, gal dar orus, paskui kunigas įkišo pirštus į savo stiklinę, aptaškė man galvą, pečius ir krūtinę, kažką keisto kalbėdamas apie savo dievą, turbūt. Paskui kad prigalvojo man vardų, visą girliandą, kaip kokiam ispanui, galėčiau prisistatyti šitaip: Marius Jonas Marijonas Stanislovas, senelis mano buvo Stanislovas (šiaip jau bjaurus vaikinas, nors labai mėgo gėles, kaip čia taip gali būti, iki dabar nesuprantu), o tas dievo tarnas gal buvo Jonas, nežinau.
Tai ir visa mano religijos istorija, dar, tiesa, kažkada, draugams paprašius būti jų vaiko krikštatėviu, buvau nuėjęs tuo reikalu į maldos namus, tada, prisimenu, gavau nuo kunigo barti už tai, kad neužeinu šiaip kada, nepaklausiau jo, ar jis kada užeina į parodas, kurias rengiu, pažiūrėti mano paveikslų, ir nežinau, ar galėčiau jį barti, jei neužeina, ar turėčiau tokią teisę, o ir šiaip nesinorėtų gadinti draugams šventės jie taip gražiai buvo pasipuošę.
Daugiau jokiose apeigose nesu dalyvavęs, į maldų namus irgi prisibijau užeiti, jaučiuosi ten nejaukiai, kaip laidotuvėse savo, nors, kartais, po pasaulį keliaudamas ir užkišu nosį, tik dažnai ten manęs neįleidžia, nes dėviu, pavyzdžiui, šortus, o dievas nenori žiūrėti į mano kojas, jis nori matyti gražius drabužius, o kai stoviu gatvėje, tada jis, matyt, nemato, nors kituose kraštuose yra toksai dievas, kuriam, atvirkščiai, norisi matyti mano basas kojas, kartais ir oro uostuose būna, kad liepia išsiauti, ieškodami mano dideliuose batuose bombų.
Būna, tiesa, kad maldos namuose gali pamatyti ir įdomių dalykų, kaip tą pagyvenusią moterį mažame Kubos miestelyje, kuri visą laiką čiupinėjosi savo didžiulį kūną - klyną, krūtinę, užpakalį, galvą, tai atsiklaupdama, tai vėl stodamasi, visą laiką kažką įnirtingai burbėdama, supratau, kad su savo dievu ji turėjo išskirtinai artimą tiesioginį ryšį ir galėjo reikalauti sveikatos visoms savo dalims.
Grįždami prie Jurgio superistorijos, su liūdesiu ir sušlubavusia viltimi turime pripažinti, kad šioje vietoje, kai visi tikėjomės narčios kovos, besitaškančių kraujų, kylančios įtampos, sėkmės perėjimų iš vienos į kitą pusę, ir vėl atgal, ir vėl, ir vėl, paskui galų gale vos ne vos per Marytės plauką Jurgio pergalės ir nugalėtojo, po sunkios mirtinos kovos gulinčio pasliko, bet su vyrišku santūriu pergalės šypsniu apdraskytose lūpose vietoje viso to mes matome, kaip, karalaitei stovint taške A, maždaug tuo pačiu metu iš taško B išlenda tas subingalvis smirdžius slibinas, o taške C atsiranda gražuolis išsilavinęs Jurgis, karalaitė dar bando jį atkalbėti, sako ne, gal nereikia, bėk, tu per gražus mirčiai, o aš viskam pasiryžusi, - bet jis neklauso, atlieka nediduką religinį ritualą, pasičiupinėdamas pirštais galvą, pečius ir krūtinę, pripuola prie slibino, baksteli jį ietimi, tada nuriša nuo karalaitės gražiąją rožinę juostą, slibinas, pasirodo, dar gyvas, Jurgis užriša juostą tam ant kaklo ir tada ramiai pasišvilpaudami parsiveda slibiną kaip kokį šunelį dalmatiną į pilį, tuo gerokai nustebindami vis dar tebeverkiančius piliečius.
Va ir tiek tos kovos, ir jeigu tu, prisipylęs bokalą alaus ar taurę vyno, o jei esi nepilnametis plastikinę taurę kokio nuodingo, bet saldaus gėrimo ir pasiėmęs pilnas rieškutes spragintų kukurūzų, laukei ko nors kvapą gniaužiančio, turiu atsiprašyti, manau, jei iš šios istorijos koks nors holivudas norėtų daryti filmą (gal tada pagaliau užsidirbčiau sočiai senatvei), reikėtų ją gerokai perrašyti ta kryptimi, kurią minėjau kiek aukščiau.
Pilyje siesta staiga pereina į fiestą, visi džiūgauja ir triukšmauja, sveikina karalaitę, o ypač Jurgį, karalius, apsikabinęs dukrą, tyliai pašnibžda jai neskubėti persivilkti vestuvinės suknelės, nes ji tuoj gali būti reikalinga, o niekingą, žmonių jau suspėtą apspjaudyti slibiną uždaro pilies požemiuose, kol sugalvos, ką bjauraus su juo padaryti, išeina iš savo kambarių ir karalienė, praeina pro bandantį jai kreivokai šypsotis karalių, kaip pro kokį papuvusio prancūziško sūrio gabalą, svaidydamasi tamsiai rudos spalvos žvilgsniais iš savo juodų akių, suspaudžia glėbyje dukrą ir abi balsu pravirksta, o Jurgis, jau apibarstytas iš kažkur staiga suskintais gėlių žiedlapiais ir ryžių kruopomis, stengiasi nelįsti į sūkūrį, stovi rimtai, vėliavą laiko tvirtai, per daug nesišypso, laukia. Karaliui priėjus su juo šnektelti, jis tik pasako:
- Dabar švęskite ir linksminkitės, rytoj sėsime prie stalo ir viską aptarsime.
Karaliaus galvoje praplaukia kažin koks tamsokas debesėlis, bet jis nuveja debesėlį šalin. Rytoj tai rytoj, pagalvoja, visada taip geriau. Kažin.
Čia jau prasideda keisti ir nebe visai romantiški, kaip iki šiol, dalykai. Ko gi dar reikia Jurgiui, atrodytų, viskas paprasta vesk tu, vaikine, gražiąją karalaitę, sėsk ant pusės karalystės (šiltuose kraštuose, ant jūros kranto,ar gali būti geresnė investicija?), pasistatyk namus nuostabiausiuosius ir augink vaikų mielų ir gražių tuziną kokį. Bet ne, jam nerūpėjo karalaitė, priežastys, manau, čia galėtų būti dvi arba jam iš viso nerūpėjo moterys, kas Romos kariuomenėje visai buvo įprasta, arba jis jau turėjo kokią gražuolę nusižiūrėjęs, kuo truputį abejočiau, o ir šaltiniai nemini nieko tokio, nors jie, pavyzdžiui, mini Diokletiano žmoną Aleksandrą, kurią Jurgis įtikino įtikėti savo dievais, o ne savo vyro galima suprasti imperatoriaus požiūrį į tokias išdaigas. Šiaip jau kai koks vyras susidomi kokia gražuole, tai kiti dalykai jam gerokai mažiau berūpi, nutolsta toli už horizonto, bet gi Jurgiui taip tada neatsitiko.
Drakonas vis dar buvo gyvas, nors laikinai neveiksnus, ir jo smarvė kol kas nepavojinga, bet visi karalystės gyventojai pergyveno dėl ateities kaip gi bus toliau, kaip gi visa tai baigsis, ir ar iš viso baigsis, o taip visada norisi geros pabaigos.
Ir tada Jurgis pradėjo savo žaidimą jis pareikalavo, kad visi įtikėtų jo dievą K (autoriui vardas žinomas, bet, vengiant komercinės reklamos, nutylimas).
- O jeigu ne nurišiu nuo drakono kaspinėlį ir iškeliausiu savo keliais, o jūs pasiuskitės,- sakė jis jiems.
Vyko ilgos ir įtemptos derybos su karaliumi, kuriam, be abejonės, toks reikalų pasisukimas buvo netikėtas, karalius dar bandė išsipirkti pinigais ir brangiųjų metalų lydiniais, bet Jurgis laikėsi kietai ir sakė, kad jam šiuo metu pinigų nereikia, mat jo tėvai buvo turtingi ir Jurgio išlaidų neribojo (kai jie mirė, visus paveldėtus pinigus jis investavo savo religijos infrastruktūrai tobulinti ir plėsti), bet gi karalius už savo iždo pinigus privalės statyti specialaus tipo maldų namus kas gi nežino, kokios tai yra investicijos, daugelyje karalysčių ir dabar dar milijonai žmonių neturi kur normaliai gyventi, o šalia stūkso turtų prigrūsti tokie namai ne žmonėms, taip pat karalius privalės išlaikyti visą būrį tų meldimosi ir tikėjimo priežiūros namų darbuotojų. Tiesa, Jurgis sakė dar ir trečią sąlygą karalius turės padėti vargšams skurstantiems, bet, suprantama, po pirmųjų sąlygų įgyvendinimo tam turbūt jau atlieka riestainio skylė.
Yra įvairių gerų darbų darymo schemų, štai trys iš jų:
1.Galiu kažką padaryti gero (nes moku, nes noriu, nes tai man smagu)
Humanistinė (žmogiška) schema.
Tiesiog toks gyvenimas man patinka, toks pasaulis man gražus, ir kuo daugiau žmonių taip gyvena, tuo jis gražesnis visiems.
2.Galėčiau kažką padaryti gero, bet jūs turėsite atsilyginti (nes aš moku, jūs ne, bet jūs turite kuo sumokėti, ir jei kaina bus priimtina abiem pusėm, visiems bus smagu ir naudinga)
Komercinė schema, mes esame lygūs partneriai, aš galiu vienus dalykus, jūs kitus, mes keičiamės savo sugebėjimais ir laiku, ir pasaulis yra mums patogus ir teisingas.
Ir kuo geriau kiekvienam iš mūsų sekasi, tuo geriau sekasi visiems, mes visi susiję ir, be abejo, priklausome vienas nuo kito.
3.Jeigu jūs man padarysite, ko man reikia, tada galėčiau jums padaryti, ko jums reikia (nes aš galiu tai padaryti, bet galiu ir nedaryti, jei nepaklusite man)
Korupcinė šantažo schema, man ant jūsų nusispjaut, aš esu aukščiau jūsų, man jūs rūpite tiek, kiek galite man duoti ir mano gyvenimas geras net tuo atveju, kai visų kitų ne.
Na, šiose schemose turimi omenyje santykiai tarp svetimų žmonių, be abejo, tarp artimųjų yra dar ir kitokių, pavyzdžiui, savo vaikams turiu daryti viską, ko tik jiems reikia, nesvarbu, patinka man tai, ar kartais ne (pavyzdžiui, prikakotų sauskelnių keitimas, ar mokėjimas už mokslą), tiesiog tą privalau daryti, ir tiek.
Dar būna visokių religinio fanatizmo schemų, pavyzdžiui, mano dievas man liepė padaryti tą ar aną, tada jie apsiriša save bombomis ir susisprogdina, nužudydami kuo daugiau nemielų savo dievui žmonių, bet apie psichiatriją mes čia nekalbėkime.
Taigi, nors iš pradžių prisiskaičius herojiškai romantiškų pasakų - galėjo pasirodyti, bent jau tikėjomės, kad Jurgis veikia, vadovaudamasis pirmąja (1.) schema, paskui dar viliantis, kad gal tiks antroji (2.), bet, nepavykus susiderėti, aiškėja, kad iš tiesų jis savo gyvenimą tvarko pagal trečiąją (3.) schemą, savo, o ypač - kitų gyvenimus.
Ką darys vargšas karalius, labai jau tas slibinas visą karalystę buvo įspraudęs į kampą, o dabar tas drakoniškasis Jurgis spaudžia į kitą kampą, bet jis bent jau neės mūsų kūnų, na, kažkiek gal sielų ir protų, bet gi to neskauda.
Jurgio tikėjimui pasidavė penkiolika tūkstančių žmonių.
Vieni šaltiniai teigia, kad tada Jurgis pasiėmė tą slibiną už virvelės ir išsivedė iš karalystės, kiti kad vietoje jį nužudė, atrodytų, logiškiausia būtų išsivesti slibiną į kitas karalystes ir ten nuveikti panašių darbų, na, bet tai jau kitų istorijų tema.
Sąmokslo teorija teigtų, kad ir čia tą slibiną slapčia buvo atvedęs Jurgis, prijaukintą tokį, kuris daro, ką lieptas, o kai šeimininkas pasako fu, eina romiai už virvutės vedamas, na, bet gal neikime taip toli.
Argi nepastebėjai, kaip vieni žmonės meta šviesų šešėlį, o kiti juodą? Atrodo kartais, žmogus kaip žmogus, nieko ypatingo, bet jo šešėlyje jautiesi gerai, tau ramu, nebaisu, tau netgi įdomu, ir žinai, kad rytoj bus taip pat, o kitas žmogus būna, iš pirmo paprasto žvilgsnio atrodantis gal net gražiai, bet su jo šešėliu kažkas ne taip, kur jis užkrenta, tą sugadina.
Taigi pažiūrėkime, kaip dabar atrodo tas trikampis, atsimenate drakonas, Jurgis ir karalaitė. Blogį buvo įkūnijęs slibinas, gėrį Jurgis, karalaitė buvo šių dviejų jėgų susikirtimo taškas, buvo paprasta. Dabar slibino nebėra, karalaitė, niekam nepasirodžiusi įdomi, vėl turinti priežastį graudžioms ašaroms, nueina nuo scenos, lieka Jurgis, kur gi dingo blogis, kur yra gėris, ar kas nors iš viso gali dingti?
Kritiniais, ar kriziniais momentais viskas aišku, o kai viskas apsivelia vėl kasdienybės dumblu, kai nebe taip aišku, kur čia ta pelkė, o kur jau nebe, kai gerasis Jurgis šantažuoja ir prievartauja visos karalystės gyventojus nesakau, kad čia kažkas mirtino ar tragiško tas religinių schemų keitimas, bet jie buvo įpratę prie savosios, jie tame jautėsi komfortiškai, o dabar, gavę importinį produktą, jau vien finansiškai kasmet kentėjo, mokėdami duoklę to tikėjimo centrui.
Kai mus prieš gerą pusšimtį metų kaimynas išvadavo nuo kitų kaimynų slibinų, lyg ir buvo tuo momentu gėrį nešantis, bet nespėjo praeiti nė akimirka, kai paaiškėjo, kad naujasis slibinas dar baisesnis ir godesnis. Ką tik vėl tas slibinas bandė praryti kalnų karalystę Jurgiją, o šiais laikais slibinai turi dar stipresnę smarvę iš nasrų, nei tada, turi televiziją ir radiją, ir daugelį žmonių jiems pavyksta suėsti, daug yra įtikintų, kad viskas atvirkščiai drakonas yra Jurgis, o Jurgis drakonas. Bandau įsivaizduoti musę, bandančią praryti dramblį, man neišeina, bet gal, jei pažiūrėčiau televizorių, pavyktų, nors irgi kažin. Kaip taip atsitinka, kad įjungiant televizorių, galva išsijungia automatiškai? Kodėl šie du daiktai negali veikti kartu ? Po kiek aukų kasdien suėsdavo barzdotasis, kariška uniforma vilkintis Jurgis, išvadavęs rojaus salos žmones nuo baisaus korumpuoto drakono? Niekur kitur pasaulyje dabar nėra tiek daug kalėjimų, kaip toje Karibų saloje, ir mažai kur žmonės šitaip badauja.
Jėga negalima nugalėti jėgos, nugalėtoja tik pasipildo nugalėtąja ir sustiprėja, ir dainuojančios revoliucijos laimi labiausiai, o bet kuriai jėgai visada atsiras dar stipresnė jėga štai žmonės žuvo slibino nasruose, slibinas žuvo nuo Jurgio ieties, Jurgis žuvo nuo imperatoriaus budelių, imperatorių kas gi jį beprisimena šiandien? užpustė laikas.
O štai išminties nereikia nugalėti, viena išmintis nėra galingesnė už kitą, jos tiesiog būna skirtingos, tuo įdomios, tuo vertingos. Man patinkanti (tinkanti) išmintis gal kitam atrodys kvailystė, bet jis turbūt turi savo išmintį, kuri, gal būt, man neatrodo rimta, arba tiesiog neįdomi, bet mes galime bendrauti, nes visada rasime kažkokių bendrų dalykų, pavyzdžiui, orus Kroatijoj, arba tinklinio taisykles, arba alaus rūšis. Yra, aišku, dalykų, apie kuriuos man bendrauti niekaip neišeina, nes tiesiog jų nesuprantu, pavyzdžiui, krepšinio arba prabangių automobilių ir pirštais baksnojamų telefonų aparatų. Bet, aišku, kuo daugiau du ar keli žmonės turi bendrų dalykų, tuo geriau jiems kartu, ir jie vėl ir vėl nori susitikti, nors jeigu kelių žmonių išmintys visiškai sutampa, jau yra pavojinga jiems per ilgai būti kartu, nes tai gali grėsti sektos gimimu, arba kitų žmonių niekinimu, jei tie keli tai pagundai nėra atsparūs. Geriausia, vis dėlto, kai išmintys ne iš esmės, bet truputį skiriasi, tada įdomiau, gali daug naujų dalykų išmokti, pavyzdžiui, kai gimiau, namų statyti dar nemokėjau, mokykloje irgi to nemokė, bet kai susiruošiau tą daryti, kalbėjausi apie tai su savo draugais, pažįstamais, su statybinių dalykų pardavėjais ir pastačiau šiltą ir tvirtą namą su daug langų.
Po rozmarinais ir alyvmedžiais vis laksto, nuo manęs slapstydamiesi, pilkšvai žalsvi driežiukai, ne slibinai, nors viskuo būtų panašūs, tik mažiukai, bandau įsivaizduoti tokį driežą išaugusį iki dramblio dydžio, tada jau jis baisus, tada jau jis slibinas, aš mažas, slibinas didelis, man baisu, o jeigu aš tada pasistengčiau ir užaugčiau didesnis už jį, daug mokyčiausi, dirbčiau, treniruočiau savo išmintį, gal jis man tada vėl atrodytų mažas driežiukas, tada jam būtų baisu, o jeigu mes būtume lygūs, aš ne didesnis ir jis, gal tada baimės pasaulyje būtų mažiau?
Aš esu Jurgis, aš esu drakonas. Kartais, kai pažiūriu į veidrodį, matau, kaip drakonas man šiepia dantis, gąsdindamas ir grąsindamas, bet nebebijau jau jo, kaip kažkada bijojau, kartais jis šypsosi dailia apsimesta šypsena, sako: - eime kartu, bet neinu, žinau jį, pažįstu jau, moku su juo apsieiti, jis yra manyje, kaip visos gerosios ir blogosios bakterijos, kaip visi dnr vingiai ir spąstai, jis niekur negali dingti, bet aš žinau jau, kaip su juo šnekėtis, kartais turiu susikauti, sužeisti jį, kartais jis sužeidžia mane, kartais mudu tiesiog sėdime ir šnekamės, jis man pasakoja savo laukinišką patirtį, kai dar nė žmogaus pasaulyje nebuvo, kai visi dievai pliki lakstydavo po kalnus ir nuo jų riksmų kildavo vėjai, drebėdavo kalnai nuo jų šokių, jei tas baisybes galima taip pavadinti, aš jam pasakoju apie humanizmą, santarvę ir jos naudą ir gėrį, apie demokratiją, asmens laisves, žmogaus teises ir nuosavybę, jis man kartais padeda paišant pamiršti mokesčius, parduotuves ir perdegusiais lemputes, ir atsidurti kituose pasauliuose.
Virš jūros kokia šiandien spindinti ramybė, dar vakar pasiraukšlėjusi, šiandien, saulei tekant, ji kaip sidabrinis Murano veidrodis, atrodo, šviečia iš vidaus, iš dugno, ir kalnai netolimame žemyne auga nebe iš jūros, o iš dangaus į dangų, o nuo jūros ateina tyla, slopindama visus žmonių, šunų ir traktoriaus triukšmus, norėčiau tada kažkada kai ateis jau tas laikas, ištirpti tokioje tyloje, niekam nesudarydamas kvailų problemų, ir išnykti baltoj migloj, nesvajodamas apie pratęsimus pomirtinius, kaip apie bisus už gerai atliktas partijas, nekurdamas tam tikslui jokių religinių schemų, va jūra, kalnai, medžiai, mano mylimi žmonės, dangus, švarus, be pagiežingų kerštingų barzdotų senių, gėlės žydinčios, šerkšnas ant eglių, dar maždaug tūkstantis kitų gražių dalykų - visi jie mano dievai, ir visas mano gyvenimas ritualas jiems.
Kroatė močiutė mėlyna gėlėta suknele, šiaudine pinta skrybėle, su glėbiu kažkokių geltonai žydinčių stagarų rankose, sustoja šalia kelio mane pravažiuojantį praleisti ir šypsodama palydi, ačiū jai mintyse sakau, chvala, nėra šiuo metu jokių drakonų žemėje, sakau jums, būdamas pačiame pasaulio centre, nes į visas puses yra po lygiai, į kairę, į dešinę, tiesiai ir atgal lygiai po tokią pačią begalybę.
Aš nelankau savo sūnaus kapo. Jis mirė. Taip, norėčiau, kad jis būtų, jam dabar būtų dvidešimt, esu tikras, kad būtų geras žmogus, bet jo nebėra, jam nepasisekė, mums visiems, jį mylėjusiems ir tebemylintiems nepasisekė dar labiau, bet kapai man nekelia jokių jausmų, ten jo nėra, ten nieko nėra, ten baisiai tuščia, o žmonės yra, kol yra, jei yra, ir tos pasakėlės apie visuotinį susitikimą tenai, kur mums visiems bus užaugę elegantiški sparniukai, yra tik atsikalbinėjimai tų, kurie būdami gyvi nebando tų sparnų augintis, kurie nemato aplink save rojaus, nebando jo aplink save kurti, juk visi bent truputį gali.
Man sakė: net drambliai lanko savo mirusiųjų kaulus, taip, būna, kad ateina, nežinau, ar visi, ar visada, bet jie nemoka tų kaulų užkasti, sudeginti, ateina, pavartalioja, gal prisimena tuos artimuosius, yra buvę tokių ir žmonių laidojimų tradicijų, kažkur lyg Anglijoj, aplink Stonehenge, yra pilkapių su sukrautais į krūvas kaulais, juos, matyt, lankydavo, kokių tik nėra buvę laidojimų tradicijų, kokių tik nėra prigalvota religijų tam gyvenimui bent kiek, o geriausia amžinai, pratęsti, bet man nereikia mano mirusiųjų kaulų vartalioti, kad prisiminčiau juos, aš juos visus turiu gyvus, kol būsiu.
Kinai prisigalvojo visokiausių drakonų, jie ten nėra kažkokie tik blogį nešantys, kaip europietiškieji, jie tiesiog yra, kaip yra gamtos reiškinių įvairovė, kaip yra pasaulio paslaptys, didybė ir grožis, jie gyvena danguje, žemėje ir jūrose, drebina kalnus, sukelia audras ir potvynius, panašiai, kaip graikų, romėnų ar lietuvių dievai. Anksčiau. Dabar turime importinį dievą, kurį daugybė Jurgių, kardu nugalėję mūsų, kaip jie sakė, bloguosius drakonus, atnešė. Mes gynėmės, jie mus žudė, degino mūsų kaimus, pilis, jie buvo baisus drakonas, jie buvo Jurgis, išvadavęs nuo jo. Vargšas Brunonas, jis neturėjo nei gražaus raudono apsiausto, nei prijaukinto slibino pagąsdinimui, jam nepavyko, ir štai mes švenčiame tūkstantmetį, nors mums irgi nepavyko, tik nužudyti išėjo, o susitarti nepavyko, bet per tą tūkstantį dar tiek visokių buvo dalykų, kad geriau jau būtų buvę nuobodžiau. Prieš dvidešimt metų mums vis dėlto pavyko užrišti kaspiną ant kaklo ir išvesti slibiną lauk, o sako, stebuklų nebūna. Kai svajodavau vaikystėje apie burtų lazdelę, tai pirmas stebuklas visada būdavo kad rusai išnyktų iš Lietuvos, saldumynai, prašmatnūs žaislai jau būdavo po to, o apie rudos spalvos saldžiuosius gėrimus dar iš viso nebuvau girdėjęs, o to, ko nežinai, neišeina svajoti.
Važiavome į kalnus skinti lavandų, sustojome prie akmenų karjero, kur snaudė keletas didelių traktorių, ten radome šlaitą, apaugusį rozmarinų krūmais, vaikai ropinėjo akmenimis ir rinko vertinguosius kristalus, akys blizgėjo dar labiau už radinius, mes skynėm rozmarinų viršutines, šviesias šakeles, tu velniškai gražiai šypsojaisi, ir vėl buvai dar gražesnė, kaip tu visada moki būti dar gražesnė? Paskui užvažiavom aukščiau, jau su pilnomis kišenėmis blizgančių oranžinių kristalų, ten radom keliuką kaip gatvę su abipus iš akmenų sukrautomis sienomis, kur jau mūsų mašina nebeįtilpo, o aplinkui pilną kalną melsvai violetinių lavandų, skynėm visi, visiems bus lauktuvių, dar tu radai kvapniųjų raudonėlių, toliau važiuojant, mašinoje rojumi kvepėjo.