Ieva GUDMONAITĖ

 

MOTINOS DIENA

 

  Gulėjau tamsoje ir jaučiau kažką panašaus į sapną, bet sapnuoti buvo neįmanoma. O dar grindys – įsirėmusios į stuburą, pilnos šaltų sulčių – girgždėjo – pro langą kyšant milžiniškiems baltiems žiedams. Keli jų krito ant radiatoriaus, o radiatorius buvo šaltas. Ir dar taip norėjosi gerti! Prižliaužiau prie radiatoriaus ir pirštais jį liečiau, ieškojau kokio plyšelio, pro kurį galėtų prasisunkti bent lašas vandens. Bet neradau nė jokio didesnio ar mažesnio įtrūkio.  Ką daryti? Prisiglaudžiau prie radiatoriaus, bet nepajutau jokio pasikeitimo jame –  plyšelis neatsirado, ir radiatorius net nepradėjo rasoti. Su įniršiu nuroviau gelės galvą ir sviedžiau ją ant grindų.

  Tuo metu pro kambario duris galvą iškišo mama, ir tarė: „šiandien motinos diena“. Pajutau, kaip stipriai man suspurdo širdis - susigriebęs greit pakėliau sviestą žiedą ir pribėgęs padovanojau jį mamai. Ji buvo labai laiminga, nustebinta. Pakvietė mane ateiti į bendrąjį kambarį. Taip ir pasielgiau. Ant stalo pamačiau tyvulinuojant žalią šaltienos gabalą, kuris žibėjo nuo įjungto televizoriaus ekrano. Taigi šaltiena tartum transliavo sekmadieninį filmuką. Negalėjau apsispręsti, kur žiūrėt, ar į šaltieną, ar į televizorių, tad nusprendžiau žiūrėti į priešais ant sienos kabantį paveikslą, nes jis buvo neįdomus.

  Neregimą siūlą, kuris nusidriekė nuo mano žvilgsnio iki paveikslo, vis kirsdavo mamos siluetas, kuris tame siūle atrodė gražesnis ir tartum švytėjo. Paskui mano ryšį su paveikslu nutraukė mamos nešamas arbatinis iš prabangiausio mūsų servizo(paauksuoto, su ant porceliano išpaišytom damom ir karietom). Norėjau toliau žiūrėti į paveikslą, nes jis buvo neįdomus, o arbatinis buvo įdomus, taigi jis mane sutrikdė. Susinervinau dėl to, kad šiandien servizo diena. Teko toliau stebėti arbatinį ir tai, kas su juo atsitiks. O buvo taip: motina nuėjo prie stalo ir pradėjo iš arbatinio į puodelius pilti arbatą. Tai buvo kiek netikėta. „Iš kur gavai vandens?“ – paklausiau ir stebėjau reginį, kuris man buvo paveikus(tai mane trikdė, norėjau tučtuoju pasišalinti iš įvykio vietos). Bet labiausiai vis tik mane palietė šitai: ant sienos, šalia neįdomaus paveikslo, kabėjo nedidelis paveiksliukas su lygiai tokia pačia gėle, kurią nuskyniau mamai. Ji taip pat buvo be koto, kaip ta. Buvau priverstas netgi pakilti nuo stalo. Taigi pakilau ir nuėjau link paveiksliuko. Ir ką pamačiau! Lašelius (neįdomusis paveikslas buvo sausas)! Tai mane privertė prisiminti, kad arbatinyje yra arbatos, ir aš vėl persijungiau į sutrikimą dėl vandens arbatinuke. „Iš kur gavai vandens?“ – Paklausiau, beveik išrėkiau, o motina atėjo prie manęs ir užpylė man ant galvos vandenį iš arbatinuko. Tai buvo dar labiau paveiku - visiškai nesupratau, kodėl ji tai padarė ir kodėl vanduo šaltas. Striktelėjau ir užkliudžiau paveiksliuką su gėle. Jis nukrito ant žemės. Staiga many užsižiebė įniršio liepsna(iš tikro supykau tik dėl to, kad viskas buvo paveiku), ir pradėjau šaukti ant motinos, tarsi dėl to, kad ji užpylė man ant galvos vandenį, nors mieliau būčiau jį išgėręs. „Iš kur gavai tu vandenį tą?“ – išrėkiau. Motina atrodė sutrikusi dėl to, kaip nepagarbiai aš šneku – jos akyse pamačiau ašaras. Kūkčiodama, melancholiškai ir lėtai ji priėjo prie radiatoriaus ir pasuko kranelį. Iš jo pradėjo bėgti vanduo. Aš puoliau prie radiatoriaus ir pakišau burną po kraneliu. Vanduo bėgo stipriai – jo taip daug staiga priplūdo man į gerklę, kad vos neužspringau. Šiaip ar taip, tai buvo ta palaiminga minutė, kai aš užmiršau, kad šiandien servizo diena.    Vanduo turėjo radiatoriaus skonį, kuris man visai patiko. Kai tik nustojau gerti, pastebėjau, kad visos kelnės šlapios, taipogi kilimas po radiatoriumi. Vanduo bėgo ant grindų, o aš žiūrėjau į šį reginį romiu debilo žvilgsniu. Kai atsisukau atgal į kambarį, pamačiau, kad motina laižo paveiksliuką su gėle, o po ja teka vanduo, plūstantis iš radiatoriaus(jo vis daugiau). Pamatęs šį vaizdą susigraudinau ir pradėjau verkti(jaučiausi kaip paveiksliukas su gėle be koto). Norėjau užsukti radiatoriaus kranelį, kad mes nepaskęstume, bet šį  troškimą nubloškė ši mintis: privalau tučtuojau palaižyti paveiksliuką. Pribėgau prie klūpančios motinos ir išplėšiau iš jos rankų paveiksliuką su gėle. Tačiau ant jo nebebuvo likę lašiukų! Puoliau į isteriją, liepiau motinai tučtuojau grąžinti lašiukus, tačiau ji judino galvą į šonus, kas reiškė „ne“, o po to dar parodė man liežuvį. Įniršęs pagriebiau mamą už pečių ir pritraukęs ją prie savęs įkišau liežuvį į jos burną, tikėdamąsis, kad ten bus koks lašelis likęs. Taip norėjau lašelio, kad rodos būčiau perpjovęs motinai pilvą ir išsitraukęs jį. Kai atitraukiau savo burną nuo jos burnos staiga supratau, kad many kažkas nutiko. Ta prasme, burnoje buvo daug lašelių. Tik jie buvo sausi. Tai mane sužeidė, jaučiau, kaip skausmo linija nusidriekia nuo kažkurio kaktos raumenio iki širdies. Motina žybtelėjo akim(vandens kambary vis daugėjo), nusiėmė suknelę ir pradėjo bėgioti po kambarį. Staiga ant jos mentės pamačiau dar vieną lašelį. Pamaniau, kad šitas turėtų būti šlapias ir pradėjau vytis motiną, bet ji bėgo nuo manęs kartkartėmis atsisukdama ir parodydama man liežuvį, pilną sausų lašiukų. Galiausiai mama užkliuvo už kažkokio vandeny plaukiančio daikto - ją pasivijęs nulaižiau nuo mentės lašiuką. Na ir ką? Lašiukas buvo sausas! Tai mane itin sutrikdė ir įskaudino. Motina atsisuko ir spjovė man į veidą. Kažkuris lašiukas iš jos spjovinio pateko man į burną. Na ir ką? Lašelis buvo šlapias! Mane užliejo palaima. Tada ir pamačiau, kad vanduo jau siekia stalo viršų ir servizas tuojau pradės plaukti, taps visiškai nesvarus. Motina pažvelgė man į akis, o aš jai, supratom, kad viskas jau atleista, o vandens plūdimą reikia sustapdyti. Pradėjau plaukti link radiatoriaus. Deje, nepastebėjau vieno dalyko – už manęs jau plaukė puodelis. Kai nėriau link radiatoriaus užsukti kranelio, puodelis atsitrenkė man į smilkinį. Oras už lango pasidarė baltas, o medžių žiedai juodi. Viskas aptemo ir jaučiau, kaip many šviesos greičiu plinta lašelis, o kas sunkiausia, negalėjau atskirti, sausas jis ar šlapias, tai buvo visiškai nepaveikus lašelis, aš nei supykau, nei buvau susijaudinęs ar šiaip sutrikęs, nieko nejutau. Iš pradžių tai buvo kažkas tobulo, kažkas nenusakomai lengvo, bet ilgainiai pradėjau justi, kad šis nejautros laikas mane spaudžia, kad bandau pajausti, kaip nors save sutrikdyti, bet tai būna visiškai bergždžia. Bandau įžeisti motiną, atsuku radiatoriaus kranelį, įsipjaunu į pirštą – nieko. Plėšau gėlių galvas, po to jas laistau, kalbuosi su vandeniu – nieko.

  Po to spoksojau į  paveikslą, kuris tą akmirką man buvo nei įdomus, nei neįdomus, ir supratau, kad žiūriu į motiną, kad tai mano mamos portretas. Tą akimirką iš jos akies kažkas iškrito. Pasirodo, tai buvo lašelis. Nei sausas, nei šlapias, o pats tikriausias vanduo.