Stepas EITMINAVIČIUS

 

ŠEŠTADIENĮ

 

– Aldute, o gal iššluok kiemą dar sykį?

 Dukra papurtė galvą.

 – Iššluok – duosiu saldainių.

  Dabar jau apsidžiaugė ir šoko dirbti. Tiesą pasakius, toks ten darbas: apvertė kibirą su bulvėmis, gelsvą smėlį sustūmė prie jurginų, grėblį numetė prie pat slenksčio. Bet patenkinta, vikri, tik seilės nuolat teka ir kažką vis murma, murma.

  Apie pusiaudienį abi išsirengė pirmajai kelionei: ant kalno, nuo kurio matyti kryžkelė. Už kokių penkiolikos minučių išnirs autobusas, kuriuo gali parvažiuoti Kristina.  Tada iškart lėks kiton pusėn, prie upelio – žiūrės, sustos ar nesustos mašina prie didžiosios liepos. Pamatys, aišku, pamatys, o kaip visada pastebėdavo...

   Bet... šį sykį viešnios nesulaukė.

    – Aš tau išvirsiu žirnių sriubos, įdėsiu šonkauliuką. Tau patinka.

   Sunku pasakyti, ar Aldutė suprato, tačiau apsidžiaugė.

   Pavalgiusios nuėjo atsinešti vandens. Motina prie antaninės obels  staiga stabtelėjo – suskaudo širdį. Aldutė griebė naščius ir juokdamasi nutempė abu kibirus.

  Po kelių valandų – antroji kelionė.

  – Ne taip apsiavei, ne taip – tas batas, ant kurio pririštas kaspinas, tinka tik šitai kojai. Na žiūrėk: su šita ranka valgai, tai ant šitos kojos ir batas turi būti su kaspinu. Ar supranti? Bet gal geriau sagutę prisiūti, tokią pat kaip ant megztinio gerosios pusės, gal tuomet tau aiškiau bus? Prisiūsiu. Mažą žalsvą sagą.

  Prie griovio abi sulėtino žingsnius.

   – Viena ranka laikykis už lentos, aš eisiu pirma, nebijok, neleisiu tau įkristi į vandenį. Nebijok. Va čia žiūrėk. Pirmiausiai šitaip dėk koją, taip, gerai, o dabar sustok, atsipūsk ir vėl stokis čia. Kokia tu gera, viską moki. Nebijok – ten varlė, paprasčiausia varlytė. Nebijok. Juk esi mačiusi varlių. Einame toliau. Pažiūrėk, ką aš darau. Dabar tu. Laikykis už lentos.

  Daugiau jokių sunkumų nebus – galima atsipūsti. Pro Rūgštelienę, pro Klimavičius, pro neaukštą, bet paslaptingą pylimą iki pat Avižinės. Nuo čia matosi ir geležinkelis. Iki stotelės neis – negražu, bet šičia galima. Kodėl ir ne? Juk tik stovės ir žiūrės, ar nepareina Janytė. Kai pamatys, tada bus galima pabėgėti. Ne, vienos Aldutės nepaleis, tik už rankų laikydamosi.

    Laukė atsirėmusios į stulpą.

    Nejauku.

    Vėso.

    – Nezyzk. Nezyzk. Jei nieko nebus, iš karto namo. Iškepsiu tau tris kiaušinius. Ar suvalgysi?

    Dukra linktelėjo ir dešine ranka paglostė pilvą – bus skanu.

   – Bet tiktai nezyzk.

  Staiga išgirdo traukinio artėjimą. Motina matė, kaip plečiasi dukros akys, kaip ėmė traukioti pečiais. Suspaudė kojas, nuleido galvą. Pravirko – vėl apsišlapino. Paskui aprimusi nusisuko.

  Jų žmogus neišlipo.

  – Grįšime tuo pačiu keliu. Įkišk ranką į mano kišenę – kažką rasi. Ko juokies? Žinai, ką? Na trauk jau. Cukrus! Ar taip ir manei? Turiu ir kelis sausainius – duosiu, kai prieisime griovį. Kodėl nuliūdai? Sakiau, kad iškepsiu kiaušinių. Tada pašildysiu vandens, tu laikysi vonelėje kojas, aš tau glostysiu galvą. Paskui paklosiu lovą, peržegnosiu tave ir galėsi užmigti. Jei norėsi, padainuosiu lopšinę – kaip prieš keturiasdešimt metų. Dar cukraus? Begėdė kokia – o kas valgys vakarienę?

   Savo sodyboje Aldutė liūdnai žiūri į besileidžiančią saulę: pirmiausiai nurausvina guobos viršūnę, abudu klevus, esančius prie kūdros, paskui gandralizdį, daržinę, kalvą, kur auga žemuogės; nutįsta įspūdingas ruožas iki pat Smilgiškių. Staiga pasirodo kažkoks paukštis  ir pradeda skraidyti šioje spindinčioje juostoje. Juosta traukiasi – paukštelis linksmai paskui ją. Bėga pas motiną, čiumpa už rankos, veda laukan ir ranka rodo į šį gražumą.

  – Aldute, kas atsitiko?

  Mėgina aiškinti, bet nepavyksta. Sutrinka.

  Saulei sutrukdo, bet dukrą išgelbsti iš miestelio pasigirdęs motociklo burzgesys.

  – O jei tavo brolis pas mus važiuoja?

  Džiaugsmas, džiaugsmas: ir kad dangus toks, ir kad svečias gali pasirodyti.

  – Mes nesėdėkime čia. Skubėkime prie vieškelio. Antanas pamatys mus, pamojuos tau ranka. Bet ir tu pamojuok, gerai?

   Aldutė greitai lekia namo, prie savo lovos.

  Pasirodo, sugalvojo pasipuošti. Kol persivilko, užduso. Bet šypsosi, ženklais rodo, jog Antanas tikrai važiuoja.

                   Motociklas jų pusėn neužsuka.    

    Vakare moterys sėdi savo vienkiemyje prie televizoriaus. Per „Žinias“ praneša, ką kur užmušė, išprievartavo, apvogė.