Liutauras DEGĖSYS
 

GYVENIMAS KAIP SAVIŽUDYBĖ
 

Skaitai ir savo akimis netiki: tokiu šaltu abejingu teisės žargonu suformuluotas įstatymas LDK Statute patraukia tavo žvilgsnį: „Už nepavykusią savižudybę - mirties bausmė“. Kaip apie savaime suprantamą dalyką parašyta. Kaip apie kokį buitinį, kasdienišką, neypatingą teisėtvarkos reikaliuką. Maždaug – nejuokaukite, nežaiskite. Jeigu jau sugalvojote – nesustokite pusiaukelėje – ir mes jums jau neleisime apsigalvoti. Jeigu nepavyks – padėsime, būkite tikri, ir būkite budrūs. Čia ne juokai, ne žaidimai, ne spektaklis. Čia gyvenimas, ir gyventi reikia labai rimtai. Ir tuomet tas įstatymas po truputį aiškėja, nors dar ir netampa savaime suprantamu, bet išryškina kitus dalykus.

Ir šitaip visuomet: kuo daugiau tu galvoji apie „savaime suprantamus“ dalykus, tuo mažiau ir mažiau jie atrodo tau suprantami. Gyveni „savaime suprantamame“ pasaulyje, kuriame yra daug vietos knygoms ir mintims, bet daug mažiau – jausmams. Taip retai prisimeni savo kūną, kad kartais išsigąsti, pamatęs savo atvaizdą veidrodyje. Veide tu matai pasimetimą, sąmyšį, netikrumą. Veide tu pastebi seniai praėjusių išnykusių jausmų motyvus. Nustebęs žiūri į tą beveik nesuprantamai svetimą veidą, lyg matydamas jį ekrane – esantį kažkokioje virtualioje realybėje – lyg ir esantį čia ir dabar, ir tuo pat metu transliuojamą kažkokiomis specialiomis skaitmeninėmis sistemomis. Jau buvai patikėjęs, kad esi tik vidinis pasaulio vaizdas. Buvai patikėjęs, kad esi tik galva. Kad profesoriaus kūnas reikalingas tik kaip transporto priemonė – galvai nugabenti į darbą ir vakare sugrąžinti tą galvą namo – į apibrėžtą erdvės tašką. Tašką, kuriame gyveni. Tašką, kurio niekaip negali lokalizuoti, nes jis neišbūna ramybėje nė akimirkos. Pakanka pagalvoti – ir viskas akimirksniu pasikeičia – tu jau kitame laike ir kitoje vietoje – nes pasikeitė tos vietos vaizdas ir laikas tavo galvoje. Tik atrodo, kad kitų laikų ir kitų vietų koordinatėmis žaidžia vien vaikai – kai jie taip užsigalvoja, kad matai – jog jie visai ne čia, ne dabar ir ne taip. Jie – kitur, kitaip ir kitada. Tiktai visiškai taip pat, kaip ir tie vaikai – kiekvienas gali klaidžioti po neišmatuojamus, nepabaigiamus, nesikartojančius pasaulius. Pasaulius, kurie yra galvose.

Kai gerai pamąstai, tai atrodo, kad tie galvų pasauliai ir yra vieninteliai realiai egzistuojantys pasauliai. Žmonių patirtys, jų nuostatos, jų aspiracijos ir inspiracijos sukuria pasaulį žmonių galvose, ir tas pasaulis ir yra tas  vienintelis pasaulis, kuriame viskas vyksta. Tik atrodo, kad dalykai atsitinka vadinamoje „tikrovėje“, o dar juokingiau, kai kas nors kalba apie „savaime suprantamus“, „objektyviai egzistuojančius“ pasaulius. Tiesą sakant, visa tikrovė, o ypač vadinamoji socialinė tikrovė – pirmiausiai ir būtiniausiai turi atsitikti žmogaus galvoje. Daugelis dalykų, kurie atrodo, arba vadinami – visuomeniniais, iš tiesų yra tokie asmeniniai, tokie privatūs. Jie yra galvoje, sieloje, širdyje – ir jeigu jų nėra tenai – gali būti tikras, kad jų nėra niekur ir jų nėra visai. Jei galvoje neįvyksta, tai neįvyksta ir visuomenėje – politika, moralė, teisė, filosofija ir menas. Ir tuomet pasirodo, kaip labai svarbu yra kalbėti apie tuos dalykus, kurie yra žmonių galvose ir kurie priklauso nuo jų supratimų ir interpretacijų. Kaip svarbu yra mąstyti apie mąstymą, numatyti, kad kiti – irgi numato. Kaip svarbu yra spėti, kad kiti žmonės remiasi savo prielaidomis, kaip svarbu suprasti, kad kiti irgi gali suprasti arba nesuprasti. Kad nieko „savaime suprantamo“ nėra.

Kaip svarbu yra pastebėti, kad mūsų gyvenimą apsprendžia susitarimas susitarti (nes alternatyva čia yra tiktai susitarimas, kad nesitarsime), kaip svarbu yra mylėti meilę (mylėti mylėti). Kad visų norų pagrindas yra norėti norėti. Nes jeigu nenori norėti, arba tingi norėti, tai negali norėti ir konkrečių dalykų. Arba pradedi norėti taip nelabai, taip nesmarkiai.

Jeigu tau atrodo, kad gali pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra „iš tikrųjų“, greitai susigaudysi, kad jokio „iš tikrųjų“ nėra, nes pasaulis toks, koks jis tau atrodo, gali būti kitoks, nei pasaulis, kai jis atrodo kitiems. Akivaizdumas yra sąvoka, kuri reiškia tik vaizdą akyje. Ir kokių tik „akivaizdžių“ vaizdų žmonės nėra turėję savo akyse! Akivaizdumas geriausiu atveju reiškia, kad neabejoji tuo vaizdu savo akyje. Betgi negali pamatyti savo akies tinklainės. Negali pamatyti savo akies vaizdų. Negali pamatyti vaizdų kitų žmonių galvose. Negali pamatyti kitų žmonių sapnų. Negali pajausti, ką jaučia kitas žmogus. Štai tau ir svetimo skausmo nebūna. Pajausti gali tik savo skausmą. Net jei taip įsijausi į kito žmogaus danties skausmą, kad ir tau pradės skaudėti dantis – tai jau bus tavo – asmeninis – bet tikrai ne to kito žmogaus danties skausmas...

Kažkodėl prisimeni savo gyvenimo laikotarpį, kai buvai save ir beveik visus draugus įtikinęs, kad esi neblogas kulinaras. Prieskonius gabendavaisi iš Europos ir Vidurinės Azijos, iš Užkaukazės, iš Tbilisio turgelių, Azerbaidžano. Mėsos patiekalai, kuriuos gamindavai, paskęsdavo prieskonių aromatuose, kurie žadindavo skrandį ir vaizduotę. Būdavo skanu ir linksma. O paskui pasirodė prieskonių mišiniai. Laiko buvo vis mažiau, o prieskonių mišinių – vis daugiau. Keista, bet maistą pagaminti su tais prieskoniais sekėsi vis geriau. Pastebėjai, kad mėsa gali būti ne tokia rinktinė, ne tokia ypatinga. Nereikėdavo „limousinų“, neblogai pavykdavo ir su, kaip sakydavo tavo močiutė – „karviena“.  Pakakdavo užpilti daugiau prieskonių – ir bet koks maistas atrodydavo skanus. Ir tuomet tu supratai, kad čia kalti buvo visai ne prieskoniai – o savotiški prieskonių prieskoniai – skonių stiprikliai ir prieskonių skanikliai. Užbarstęs skaniklių, galėdavai suvalgyti bet ką.

 Ir dilema atrodė visiškai rimta: juk niekas negalėjo užginčyti, kad su skanikliais būdavo daug skaniau, tiesiog tikrai skanu. Ir jeigu žmogus nori, kad jam būtų skanu, ir gauna, kad jam yra skanu – tai kas čia blogai? Tai kur čia apgavystė? Kas čia blogo, jeigu trijų servetėlių kanalo žiūrovas žino, kas yra gražu ir gauna iš ekrano tai, kas jam gražu – ir jis sako: dabar man gražu! Kas čia blogo, jeigu žmonės veržiasi į savo grožį? Ar gražiau būtų, jeigu jie siektų to, kas jiems negražu? Kažkokio modernaus, nesuprantamo meno? Kodėl jie turėtų gėrėtis kažkokiomis skulptūromis, kuriose pavaizduotų paukščių net nesinori valgyti. Kas yra blogai, kai jiems patinka muzika, kurios ritmas tiesiog sutampa su jų širdies ritmu, ir pajutę, kad tie ritmai sutampa – jie irgi supranta – kad tas sutapimas yra gražu, kad jis juos veža. Kas čia blogo, jeigu blogi žodžiai jiems yra geri žodžiai. Kas čia blogo, jeigu jiems gera?

Ir tuomet tu supranti, kad gyvenimas yra ne poilsis, ne šventė ir ne atostogos. Tai ne plaukimas laiko upe pirmyn. Gyvenimas yra spąstai, kuriuose tu turi spurdėti, nes jokio kito būdo būti nėra. Nėra būdo nieko neveikti ir laukti. Nes neveikdamas – tu veiki. Ir ta prasme gyvenimas yra eksperimentas. Vienintelis eksperimentas, kuriame žmogus yra ir eksperimentatorius, ir eksperimentuojamasis. Pagrindinis eksperimento tikslas yra pabandyti ką nors (nors ką nors) iš savęs padaryti. Alternatyva yra laukti, kol kas nors iš tavęs ką nors padarys. Tada galėtum sakyti: matot, ką jie iš manęs padarė.

Daug atsakingiau ir įdomiau yra tiesiog paklausti savęs: ką norėjai iš savęs padaryti ir ką padarei? O pradėti ką nors daryti iš savęs niekada nevėlu. Net kai, atrodo, nieko nedarai, pasirodo – darai – su savimi – Nieko Iš Savęs Nedarymo Eksperimentą. Ir jo rezultatus vieną dieną dar pamatysi. Kai sakai – ai, dar palauksiu, dar tas mano kūnas visai nieko, dar nieko su juo nedarysiu, netreniruosiu, nekeisiu – palauksiu, ir pasižiūrėsiu, kas bus. Po metų nieko nedarymo tu gali pamatyti, ką padarei su savo kūnu – nieko nedarydamas. Kol manei, kad nedarei – tu darei – nieko nedarymą - ir dabar gali apžiūrinėti prieš veidrodį nieko nedarymo rezultatą. Ir tas pats – su tuo pačiu laukimu – ir nieko nedarymu su savo protu, dvasia arba siela. Tik truputėlį dar blogiau, nes tų nieko nedarymo, savęs nelavinimo rezultatų jau pats gali ir nepastebėti. Visai nepastebimai tu pats gali taip pasikeisti, kad jau nebepažinsi savęs. Visai nebūtinai pasikeisi taip, kad pradėsi žvilgsniu judinti daiktus arba skaityti svetimas mintis. Gali pasikeisti taip, kad gyvenime tau darysis vis aiškiau ir paprasčiau, pradėsi kiaurai matyti ir suprasti žmones – suprasti, kokie visi yra neišmanėliai ir nevykėliai arba priešai ir bailiai. Įsigysi viską paaiškinančių teorijų ir visiems gyvenimo atvejams tinkančių patarimų. Žiūrėsi į vaikus ir jau matysi, kas iš jų bus. Jau pradėsi nesuprasti, kaip galima nesuprasti tokių paprastų dalykų.

Arba pradėsi manyti, kad galima nesimokyti ir neskaityti knygų...  Stebėsiesi, kad tam žmogui 40 ir jis vis dar mokosi. Taip ir klausi tiesiog – tai ką, tu vis dar mokaisi – suprask, nebaigei to užsiėmimo, kurį visi protingi žmonės baigė savo laiku ir jau nebesimoko ir knygų neskaito. Tik tuomet tu, kuris klausi, turėtum nesistebėti, kai pateksi pas gydytoją, kuris – laimingo sutapimo dėka – irgi jau trisdešimt metų neskaitė savo specialybės knygų, nes baigė mokytis laiku, o dabar yra didelis praktikas – praktikuojantis vis tą pačią trisdešimties metų senumo praktiką ir labai nustembantis kiekvieną kartą, kai koks netikėtas ligonis – kaip atvejis na niekaip netelpa į tą jo praktiką. Negalėsi stebėtis politikais, kurie irgi daug dirba, pavargsta – ir irgi knygų neskaito – visai, kaip ir jų rinkėjai. Nusirašinėjantys studentai neturėtų nustebti, kai pateks pas chirurgus, kurie – kai buvo studentai – irgi nusirašinėjo ir dabar nustebę žiūri į prapjautus studentų kūnus ir prisimena, kad neturi špargalkos, ir nežino, ką dabar daryti...Tie, kurie mokėsi ne vairuoti, o išlaikyti vairavimo egzaminą, surengs tikrą egzaminą tiems kitiems, o gal ir savo egzaminatoriams keliuose...

Ir kaip nemalonu, nepatogu ir nelaiminga yra nustebti ir suprasti, kad gyvenimas yra pastanga, įtampa ir veikimas.

Kad gyvenimas yra be išeiginių dienų. Gyvenimas, kuriame nėra negyvenimo. Nes net negyvendamas, o tik laukdamas, kol pradėsi gyventi – tu vis tiek gyveni. Gyveni, kiekvieną akimirką prarasdamas save, atsisakydamas savęs, išsinerdamas iš savo odos ir žiūrėdamas, kaip tos tuščios, barškančios tavo gyvenimo odos pasilieka kažkur praeity, kaip jas valkioja vėjai, kaip jos tolsta, kaip jas prisiminęs – tu galvoji: nejaugi tai buvau aš, nejaugi aš vis dar aš....

Ir tuomet kartais gali pasirodyti, kad gyvenimas – tai lėta savižudybė. Ir ką čia padarysi, kad jame visiems visada galioja toks kadaise tau labai patikęs įstatymas iš LDK Statuto: už nepavykusią savižudybę – kiekvienam skiriama mirties bausmė...