Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA

 

  

 

                     

Ir visa kita

 

            Kas Tyruliukuose nežino, kaip stipriai Antaniukas myli savo Danutę? Viską dėl jos padarys. Ir padaro. Atmina abu į miestelį dviračiais, užeina į parduotuvę: pirk, Danute, ko širdelė geidžia. Lenkiško kumpio? Duok, pardavėja, mums lenkiško kumpio. Chalvos? Imam chalvos. Bananų? Imam ir bananų... Pasisekė Danutei. Visų bobų vyrai kaip vyrai, užsivesk juos parduotuvėn – tuojau buteliuko kaulija. Ar bent alaus. O Antaniukas ne. Danutė gal nė piniginės neturi, kad už viską – Antaniukas ir Antaniukas. Danutė mostelės: noriu šito! Ale tik prašom! Nepatikėtum: ar ne kitais metais jau „auksinės“ jiems gresia, o meiliai vienas su kitu – kaip vakar nuo altoriaus. Gal kad vaikų neturi? Neėda niekas gyvenimo, bepigu dantis rodyti. Danutė mėgėja! Niekas jos surukusios nėra matęs. Žinotų bobos, kiek tas malonumas kainavo, kitaip pašnekėtų. Bet nežino. O Antaniukui visai nesvarbu brangumai – daugiau nei keturios pensijos! Bus tų pensijų! Užtat Danutė gali šypsotis nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Jinai ir šypsosi, tik pažiūrėkite, kaip uoga žydi, kas pasakys, kad ne ponia? Dedu ant stalo dar vieną pensiją, kad man kostiumėlį nusipirktumei naują – ir traukiam abudu į Tyruliukų barą Antaninių švęsti. Antaninės – mėgstamoji šventė, juk atlaidai. O paskui jau ir visa kita. Danutei, nauju kostiumėliu žibančiai ir puikiais dantimis, „visa kita“ per šias Antanines kažkaip per greitai baigėsi. Vienai kaimynei nusišypsojo, kitai – ir jau kužda: Antaniuk, nebeikim šokt, vemsiu.  Antaniukas suima Danutę į glėbį, išveda laukan, pasodina ant suolo prie vaistinės, sako: išsivemk, širdele, kad jau primaišei tų likerių, o aš bėgu, tą savo gurkšnį alaus pabaigsiu ir dar vieną valsiuką apsisuksiu... Su Staponkaus Stefa. Juk nepyksi? Ko tau pyks Danutė, bene jinai kokia ragana? Juk tiek džiaugsmo Antaniukas teturi – kartą per metus Tyruliukų bare paišlaidauti, bobas pašokdinti. Kitų vyrai, žiūrėk, per dienų dienas pas Šimšos Teklę alaus klanuose mirksta, o Antaniukas namie ir namie. Geras žmogus – su Danute vis taip švelniai, nuolankiai: nori labai, tai vemk, širdele. Danutė ir vemia. O ko jau ne? Aplinkui – nė gyvos dvasios, kas namuos užsirakinęs, kas prie baro stumdosi, kol Teklės atsargų neištuštins, nosies laukan nekiš. Kai palengvėja, Danutė prigula ant neseniai dažyto suoliuko, į žvaigždes užsižiūri. Nedaug dar žvaigždžių, juk birželio vidurys, va kad būtų rugpjūtis, tuomet kitas reikalas. Bet ar nukelsi, žmogau, šventą Antaną į rugpjūtį? Nenukelsi. Nė nesvajok... Ir gerai. Danutė negodi, jai pakaks tų kelių viršum galvos mirksinčių šviesuliukų, juoba kad pačios akys jau merkiasi. Kai Antaniukas, pašokdinęs Staponkaus Stefutę, atskuba pasidomėti, kaip Danutei sekasi, randa ją laimingą, patogiai ant suoliuko išsitiesusią ir garsiai beknarkiančią. Tegul pailsės Danutė ant suoliuko prie vaistinės – juk beveik kaip namie, tris dešimtis su kaupu metų Danutė šitoje vaistinėje grindis plovė, sava čia jai viskas, o ir nešalta, jau birželio vidurys, šventas Antanas jau – su pinavijom žydinčiom ir jazminais. Jazminai gardžiai kvepia ir stipriai, net Danutės gėdą permuša, tad nieko baisaus nenutiks, kad jo ponia pamiegos, o Antaniukas dar truputuką pasilinksmins –  bare juk ne ta viena Staponkaus Stefa tyko su Antaniuku pasišokti. Vai, atėjo laikai: vyrai savo moteriškių nebepašodina, tingi... O Antaniukas – ne. Du šokius šoka, vieną praleidžia – bėga prie vaistinės: ar miega Danutė? Miega. Antaniukas – atgal į barą, vėl du šokius šoka, per trečią laukan. Bent kelis kartus taip. O paskiausiai girdi: tylu ant suoliuko prie vaistinės, atknarkė jo Danutė kiek benorėjusi. Jau nebėra kaip Antaniukui į barą grįžti, reikia Danutę namo vesti. Ir veda. Tyli Danutė visą kelią, sarmatijasi, matyt, kad nedaug per šias Antanines teišgėrusi sublogavo... O namuose kad pasius inkšti! Ko dabar? – guodžia Danutę Antaniukas. Bus tų kostiumėlių, sako. Gausiu pensiją ir dedu ant stalo, pirkis naują! Bet Danutė visai ne dėl aliejiniais dažais išterlioto kostiumėlio graudenasi, tikrai ne dėl jo. Danutė tik namo parėjusi suprato, kad nebeturi ką į stiklinę dėti: nebėr gražiųjų dantų burnoje, nė vieno! O prisipažinti baugu – keturios Antaniuko pensijos, ne juokas. Bet Antaniukui ir tokia bėda – ne bėda. Apžergia dviratį, lekia atgal į Tyruliukus: ras, kol neišaušo. Ir suranda. Atsargiai pagaliuku iškrapšto iš likerio, iš jau apvirškinto naminio sūrio krūvelės, susivynioja į laikraštį, namo parnešęs išskalaus ir atiduos: šypsokis, Danute, rytą atsikėlusi, į sveikatą – ligi paties vakaro. Bene čia sunku Antaniukui iki Tyruliukų tuos pusantro kilometro atminti? Nesunku. O už netingėjimą dar, žiūrėk, ir apdovanotas bus: Šimšų bare, nors muzikos nebegirdėt, šviesa tebedega... Tikrai, gaspadoriai abudu čia: Teklė stalus bešluostanti, o josios Petras, alaus pasistatęs, cigarą kaip koks amerikonas rūko. Antaniukas klest šalia: gal dar pagrotum? Aš tavo Teklę apsukčiau... Bene nemačiau, kaip akis blizgino, kai kitos moteriškiukės prakaitą braukė. Ar nenusibodo jai, manai, kiaurą vakarą alų šinkuoti, į svetimą linksmybę dairytis. Aišku, kad nusibodo! Eikš, Tekliute, pakratysim lašinius, girdi, kokią linksmybę tavasis grajina? Tau vienai, žinok... Polka su ragiukais! O Danutė kur? Danutė namie. Antaniukas vienas atlėkė. Dviračiu. Tu, Tekliute, gal paskui Antaniukui kokį bambaliuką alaus prisunksi? Apsižiūrėjo Antaniukas su Danute namo parėję, kad alaus nenusipirkta. Nieko nebus, reikia pagrįžt, kol Šimšai neužsidarė. Koks jau rytas po švento Antano – be alaus, ar ne? Bet pirmiau – polkutė. Ir šoka Teklė su Antaniuku, net garuoja abudu. Reikia Antaniukui prakaitas nuo plikės nusibraukt. Traukia nosinę. Bet nosinė – ne toj kišenėj. O toj, kur Antaniukas ranką kiša, Danutės šypsena, kad ją kur velnias. Su balto sūrio trupiniukais ir dar šiuo tuo. Negražu. Kad tik nesuprastų Teklė, kas čia Antaniukui per bėda. Antaniukas bando įmurdyti dantis gilyn. Bet kuo labiau stengiesi, tuo baisiau nesiseka. Išslysta Danutės šypsena Antaniukui iš kišenės. Antaniukas puola gaudyt. Matyt, per greitai. Tik sužaibuoja jam akyse – ir jau guli aukštielninkas. Antaniuk! – krykščia Teklė. – Kas tau dabar? Vis šokai, šokai... Nė nemačiau, kad būtum stipriai kilnojęs... O kojos tai pinasi? Bet Antaniukas skuba atsimerkti: viskas gerai, būsiu, Tekliute, mažumytį jau ir aš linksmas... Duok tu man, vaikeliuk, verčiau kokį maišiuką, aš čia, matai, šuniukui kelis kaulelius lauktuvių nešu, krenta jie man iš laikraščio... Negi sakys dabar Antaniukas Šimšams, kad ne gėrimas dėl tokio sugriuvimo kaltas, kad širdelė? Antaniukas juk prieš savaitę Kaune buvo, pas daktarus ėjo, operuotis jam reikia. Bet pirmiau namo! Su Teklės padovanotu maišiuku ant dviračio ragų. Ir su putoto alaus bambaliu. Ir, žinoma, su tais „kauliukais“ Sargiui. Laiminga bus Danutė, kai parėjęs viską papasakos. Išsiskalaus „kauliukus“ – ir šypsosis Antaniukui. Ko nesišypsoti, juk atlaidai! Birželis, pinavijos su jazminais – ir visa kita.