Laiškas
Kovo pradžioje buvau įsiropštęs į beržą. Žinai, jau seniai apie tai galvojau, kad (į)lipimas medin yra labai svarbus dalykas. Apie šį reikalą Šiaurės Atėnuose savame tekste yra mintijęs Alfonsas Andriuškevičius. Vaikystėj laipiodavau į aukštaūgę kriaušę, kurios viršūnėj varna susinešdavo lizdą. Taigi, Gabriele, jeigu ką (pavyzdžiui, liūdnoka ar ganėtinai džiaugsminga) lipk kokian medin.
Bet šiandiena taikinga ir pavasariška, todėl žūtbūtinai privalau susilaikyti nuo citatų, panegirikos ir čiaudulio. Žabais ir pagaliokais ginkluota vaikiūkštija perėjo kiemą ir ruošėsi puolimui. Aš pravėriau langą ir įsakmiai riktelėjau: vėliavą gerbt! Matai, mums vis trukdo pasikalbėti visokie trūkliai. Viena nematoma ranka beldžia durysna, kita atsuka čiaupus ar sviedžia šepetį pastalėn. Bet tie pokštai jiems atsirūgs! Riešės upelė gaivalingai neša nešvarius kovo baltinius. Sykium visokias žmonių išvaržas ir išnaras. Vienintelė padori išeitis būtų užsiropšti ant piliakalnio ir riaumoti Parulskio mantrą Jok gediminai jok gediminai jok gediminai jok/ gedimonai jok gediminai jok gediminai jok. Tačiau aš taip nesielgsiu. Man dar reikia ką nors reikšmingo brėžtelėti šakėmis ant vandens. Ką galėčiau sugalvoti, kad pasakyčiau, kad prisipažinčiau. Bet dar prieš akis ištisa ištiesta dienos paklodė.
Kvėpuok pilnutėliais plaučiais, grįžtanti iš įvykio vietos suerzinta Gabriele,
O iš tikrųjų buvo taip. Afrikon (tai tokia kavinė Pilies gatvėje) vėlyva paaugliukė įnešė žibučių, nors prie Žaliųjų ežerų mano akys dar jų neregėjo. Tačiau kavinėje sėdėjusiems apsvaigusiems poetams, latvei mergelei Agnijai ir lietuvei mergelei Marijai tie gležnieji stebuklėliai buvo nė motais. O man širdis apsiliejo medum.
Ir tai dar ne viskas. Sekiau Kražių, po to Šermukšnių gatvėm besiplaikstančius šventuosius Pilypą ir Jokūbą. Abu lietpalčiuoti, abu plikagalviai, nerūko, lagaminai rankose. Vienas su akiniais. Arkoje nusišlapino. Bandė sutemose įskaityti skelbimų tekstą. Susėdę ant cementinių stulpelių, išsivyniojo iš laikraštpalaikių sumuštinius su fermentiniu sūriu. Užsigerti neturėjo. Manęs praeinančio reikalavo deklamuoti Miloszą.
Va ir vidudienis, varpai skambina, o aš negirdžiu. Prasidėjo palaidesni liežuviai ir atviresnės piniginės. Papildomas susireikšminimas ir adoracija. Savaitgalio laisvalaikio planavimas. Kaip aš nekenčiu priverstinių švenčių! Dar keli oro gurkšniai prieš tariamą finišą. O dabar reklama (tuo metu lankau tualetą, patikrinu save veidrodyje). Svarbiausia plauti rankas prieš ir po (aš tatai dažniausiai pamirštu). Nuoširdžiai pasirąžyti, išjungti televizorių, nusiplauti kojas, nustatyti žadintuvo skambutį ir savanoriškai pereiti į kitą dimenciją.
Ok, pervargusi ir permirkusi Gabriele, skrupulingai valanti aprasojusį virtuvės langą,
Kraujukas iš nosikės. Nieko nieko, prigulk ant kušetės, praversiu langą, trauk per tą šnervę vėsų ryto orą, per gerklę iškvėpk. Kalvarijų turguje pirkau kojinių, nes turimos akivaizdžiai ir nesulaikomai kiūra ir dyla. Gal pavyktų surasti asociacijų su mėnuliu? Kiek apkalbų! Bet čia kiekvieną žmogų gelbsti tik piniginiai prekiniai tarpusavio santykiai. Įsistebeiliju į arogantišką jauniklę, po pusšimčio metų virsiančia viso labo opia senjore. Šeštame kadre iš veidų pažįstami trys profesionalūs sulčių gėrėjai. Kitas fotopopierius, prailgėjusi ekspozicija. Aparatūra išduodama ir priimama darbo dienomis nuo dešimtos valandos iki keturioliktos.
Žvilgtelėk dešinėn. Prie pagyvenusios simpatiškos moters šliejasi jaunėlesnis asistentas. Pasakotojos galvos ir plaštakų ekspresyvių šešėlių mizanscenos universiteto kiemelyje itin žavios. Nežinia koks metų ir paros laikas. Pozicijos. Praeivių fragmentiškumas sėdinčiųjų atžvilgiu. Sėdinčiųjų monumentalumas skraidančiųjų vyzdžiuose. Po to jau prasideda klasifikavimas: populiacijos, gentys, šeimos, porūšiai. Išimčių individuali abėcėlė. Sumuštinis: Vilniaus duonos Palangos duona, užtepta sviestu ir perklota lydytu rūkytu Žemaitijos pieno sūriu su kmynais.
Kaip ant mielių kyla žolė. Klevai neilgtrukus pridengs bažnyčias. Vėjo pilnutėliai moterų plaukmenys. Išties veiksminga ir verksminga laiko terapija plius masažas. Žvilgsniais pagauti žvilgsniai akimirkos alibi. Nenuilstamai brukama legali imigracija į šimtą šalių. Geriausias sugrįžimas vakare į savo salą (sodą).
Mojuoju Tau, Gabriele, metančiai savo paketus šiukšliakonteinerin ir sėdančiai prie Toyotos vairo
Anądien kiemelyje regėtos paukštukės vardas Dūminė raudonuodegė. Pauodegys, uodega ir antuodegis rudai rusvi. Tai buvo patinas. Šįsyk save nuraminu grindų plovimu, bulvių skutimu. P. J. Harvey ir Diamanda Galas. Save tobulai suerzinu skubotumu, išankstinėm nuostatom, nuogąstavimu ir dažniausiai nepagrįsta baime. Vėl pelę sunkoka valdyti (vos neparašiau valgyti): svirtelės apsivėlė dulkelių ir pūkiukų veltinuku.
Kokia apkartusi šeštadienio popietė. Dangus debesuitas. Trumpam susistabdau, susitapatinu su visomis pasaulio horizontalėmis. Po to lėtai ir dievobaimingai temsta, jaunatis suokia su savo artimiausia palydove. Gliaudau svetimas virtualias pupas. Tuo metu gaunu pranešimą, kuriame man diagnozuojama minčių fragmentozė. Bet aš būsiu geras geras, ir mane dės prie žaizdos. Galbūt įvyks stebuklų, galbūt įtikėsiu, galbūt atsiversiu.
Vis labiau nepažįstama mano miela pažįstamoji, pakeitusi savo šukuoseną
Na, nieko nieko. Viską ištversim, viską pamiršim. Tik sapnų ir miražų pasiūla pranoksta paklausą. Et, žinai, vaikšto visokie pašaliniai, nors tokiems čia drauste draudžiama lyžčioti ir inkšti. Tačiau pasaulis sukasi nustatytu greičiu, dygsta ridikėliai, salotos, žydi gyvūnėliai. Žolė šoktelėjo ir suriebėjo. Įsiviešpatauja visagalis Chrolofilas, niekam nepavyks pasipriešinti. O vėjų plačiai giminei tai vien džiaugsmai ir ūkavimai. Verkių Riešės stotelėje rytiniai alugeriai pamažėl virsta vakariniais. Būna ir kitokių. Aš irgi niekada nežinau, lis ar nelis, todėl verčiau skėtį palieku namuose. Taip diena keičia mano (ir savo) veidą. Virtuvės kampe prie pat lubų apsigyveno laibakojis voriūkštis.
(Ne)tikiu, kad išauš lauktoji malonės valanda. Todėl dėl viso ko laikausi saugios distancijos ir priešgaisrinių taisyklių. Iš inercijos kasvakar plaunu kojas, kas savaitę karpau nagus ir neskaitau svetimų dienoraščių. O, karštligiškai puolu atidaryti durų, kaži kas melodingai (atsi)beldžia.
Labutėle, Gabriele, neklusniai akimirkai sustingusi prie pirmąsyk regimo
Lietinga pirmadienio brėkšma. Pilnutėlė burna š okolado, ausys pilnos mė...lynių. Aš jau sugebu atskirti šaltalankį nuo žalčialankio, jau sugebu atskirti pirmadienį nuo penktadienio. Praveriu orlaidę, įleidžiu grynųjų molekulių. Guodžiantiems nelieka guodžiamųjų. Kaulams nelieka šunų nasrų. Aš atsisakau dalyvauti kopime į amžinybę. Tyliu sau visutėlis, apibertas nuotaikų nuotraukų nuotrupų. Visko tenka: užlopyti senas sąskaitėles, likti skolingam, vėl ir vėl neturėti lėšų išlošti. Elgiuosi tolerantiškai, taktiškai ir neapdairiai. Tai jau buvo ir lengvai apsimiršo. Bet dar ne laikas gerti arbatą. Dera užsiimti kuo nors maloningu, o tuotarp ji ir pravės. Taip, kaip ir anksčiau, nei cukrum, nei medum nesaldinu.
Klaidą absurdišką padariau: mąstant neuždėjau nosinės kovo 1-osios rytą Baltupiuose vaikinukas guodėsi bendramoksliui. Aš palingavau galvą ir įsimečiau burnon raugerškį (toks long play saldainėliukas). O tą dieną apie Tave nepagalvojau.
Ričardas Kristupas Baltramiejus Šileika Nepomukas