Piazza
I
Mūsų valdžia labai didžiuojasi centrine miesto aikšte.
Todėl turistinėje knygoje įrašė štai tokį įrašą visos aikštės visuose kituose miestuose yra aikštės kaip aikštės, o mūsų aikštė vadinasi PIAZZA.
Ir turistiniame buklete irgi buvo taip pasakyta.
Mūsų valdžia labai mėgsta vartoti šį žodį:
PIAZZA
PIAZZA
PIAZZA.
Nors šita kalba nėra mūsų miesto valdžios kalba nei miestiečių kalba, nei katinai neatsisuka tokia kalba šaukiami, tačiau žodis PIAZZA visiems patinka.
Bet aikštė buvo mano, ir su lankstinukų sudarytoju bei skleidėju kalbėdavausi kokį kartą per metus.
Abu savo merginų pasiilgdavome ir ilgai vienas kitam galvos nekvaršindavome.
II
Šiandien aš noriu vynuogynų kelis dekoratyvinius lapus (kelių atspalvių) ant sienų išpaišyti.
Piazza šiandien yra mano aikštė. Pakraščiais sklinda muzika ir lapų šlamėjimas. Girdžiu, kad aikštės pakraštyje paukščiai susibūrę...
Laisvai žmonės nuo vieno aikštės galo iki kito nueina. Pakraščiuose truputį jie dar neryškūs pabūna, bet toje maždaug vietoje ir baigiasi mano piazza, todėl nieko nuostabaus ar nieko keista.
Keista diena, kai medžių šlamėjimas artesnis atrodo, kai aikštės platumas nėra toks begalinis.
Nekreipiu dėmesio. Aikštėje sumirga rudos ir ryškiai geltonos spalvos.
Labai gerai suprantu: jei šį kartą atgal neatsigręšiu ir į tave nepažiūrėsiu užgrauš.
Pirmą kartą man čia oro
- pritrūksta.
III
Dar iš fotografo pasakojimo
Ir moterys kai apkabina vaikus arba tiesia rankas į juos ir prieš objektyvą šypsosi.
Pritupia.
Ir tada pastebiu, kad jos avi įsispiriamus batelius, dirželiais neprilaikomus. Atvirus. Vasara juk.
Į padus toli gražu dulkių juodumas neįsiskverbęs. (Labai švarios moterys. Tokios mano mieste negyvena. Į mano miestų moterų-gyventojų padus paprastai juodumas kažkoks įsiskverbęs. Nepasakysi, kad jos nesiprausia, vis tiek. Taip jau yra.)
Ant veido ilgų plaukų sruoga užkritusi.
Tokios tat būna mano fotografuojamos moterys.
IV
Piazza toliau
Ir štai aš, aikštės prižiūrėtojas. Darbo valandomis (dažniausiai kol nesutemsta) fotografuoju aikštę. Tik neleido man miesto valdžia nuotraukose nei prijaukintų kelnėtų beždžionių naudoti, nei automobilių muliažų, taip pat saulėlydžių natūralaus žmogaus dydžio. Rūškanų veidų vaikų kažkodėl irgi nepatarė fotografuoti.
Sako, pakaks, jei nuotraukose matysis graži aikštė ir pakankamai nerūškani žmonės joje.
Mūsų aikštė tikrai graži.
Atėjo žmogus, profesija stebėtojas (ŽPS). Net netiktų sakyti atėjo. Šonu prašliaužė, praslinko tą rytą, pačiu aikštės pakraščiu, kaip vagis.
Sakau, nešliaužk, neslankiok aikštės šonu kaip vagis.
Pats tamsta esi vagis, pasakė žmogus, profesija stebėtojas (ŽPS). Vakar pasidėjau aikštės pakraštyje batus, tai tamsta pavogei.
Aš nebūčiau tų batų lietęs, net jei jie į mano kadrą būtų pakliuvę nes aikštės pakraštys mano nuotraukose toks neryškus, kad net paukščių (balandžių) išmatų nesimato.
Batai mat.
Batai.
Nėra.
V
Diena 10-ta
Nuotraukose matosi paukščių išmatos. Buvau ką tik baigęs skaičiuoti, kiek dar neišdalinau vakar darytų nuotraukų.
Mane pasikvietė miesto valdžia.
Sako nuotraukose matosi paukščių išmatos. Štai žiūrėk, čia nuotrauka, moteris, aikštė, aikštės pakraščiai kažkodėl labai ryškūs paukščių išmatos.
Šalia miesto valdžios stovėjo dar gana jauna apkūnoka turistė. Migdolo kvapu, didele krūtine, paprastais minkštais trikotažiniais marškinėliais. Bet tvarkinga. Drabužiai nenuskalbti.
Gal pagal kvapą ir prisiminčiau, kad vakar ją fotografavau, aha, tiesa, juk ką tik skaičiavau neišdalintas nuotraukas, jos ten nebuvo nuotraukas ji pasiėmė, vadinasi, štai kodėl jos beveik neprisimenu.
Tiesą sakant, aš taip pripratau prie Piazzos, kad galiu turistus fotografuoti net užsimerkęs.
Išmatos tikrai matėsi. (Nuotraukoje.)
Atsiprašiau esą vakar gerai nepatikrinęs fotojuostelių jautrumo. Objektyvų. Dar kažko. Tikrai. Labai labai atsiprašau. Tris kartus nusilenkiau ir išėjau. Fotojuostų jautrumas tas pats. Paukščių išmatos Piazzos pakraštyje tos pačios. Mano darbo vieta ta pati.
Tačiau aplink Piazza esantys namai lyg ir arčiau atrodo.
Reikia, sakau, sušilti ir eiti miegot.
Rytoj pagalvosiu.
Ne, rytoj negalvosiu, rytoj mieste prieššventinės dienos prasideda.
Pagalvosiu po švenčių.
VI
Tai buvo keturios, o gal penkios šventinės dienos, tokios šventinės, kad net man, fotografui, buvo leista nedirbti.
Visi paprastai važiuojame kas vienur, kas kitur, bet būtinai išvažiuodavome iš šio miesto, ir turistų nebūdavo kas aptarnauja. Todėl niekas niekas šiame mieste tomis dienomis nebegyvendavo. (Žiurkės, ir tos, būtų iš mūsų miesto švenčių dienomis pasitraukusios, bet ne, tingėdavo ) Bet katinai pasitraukdavo. Dažniausiai į šeimininkų tradicinius iškylų krepšelius susirangydavo. Ir kiekvienais metais būdavo vis tas pats katinai brukdavosi tarp pusšilčio vyno butelio ir plastmasinių stiklinių, šeimininkas rėkdavo, šeimininkė burnodavo standartinių iškylų krepšių gamintojus, esą, kaip jie nepagalvoja, kad tarp šviežių daržovių ir plastikinių indo servizo, pašteto dubenėlio bei silkės filė dar krepšyje turįs tilpti katinas.
Prieš šventes aikštėje turistų fotografuojasi dvigubai daugiau, tokios dienos, priešventinės, paprastai būna labai dirglios, žiūrėjau pro objektyvą į žavių pietiečių moterų-merginų veidus (tuo metu jų kažkodėl keistai daug miestan užplūsta nepasakytum, kad joms čia klimatas tinkamas būtų, bet vis tiek.). Bet man fotografuoti vis trukdė ponia Z., kuri aikštėje turi paties siauriausio fasado namą, frontonu beveik į mane žiūrintį. Gražus tas fasadas, tikrai gražus buvo. Trys aukštai ir kiekviename po vieną langą. Nieko negali pasakyti, šeimininkė, kad ir našlė, labai gerai savo siaurąjį namą prižiūrėjo, todėl ir turistai nuolat šaukdavo: Čia, čia, ponas F (fotografe), prie štai šito namo mus nufotografuokite O ponia Z tada nepraleisdavo progos pro langą virš jų galvų prasisvėrusi, tarkime, nusišypsoti.
Tai tą prieššventinį vakarą ji man vis baksnojo pašonėn, - viduje namo sienos skyla, niekada to nebuvo ir t. t., ir t. t. Būtų tikriausiai ir ryte dar šūkavusi, bet kaip ir visi išvažiavo.
O dabar štai.
Žiū.
Sėdi.
Verkia.
Aikštės pakraštyje.
Net prie manęs neina.
Aš prieinu.
Sako, namas dingo. Prieš šventes buvo, dabar nėra.
Netikiu. Žiūriu. Nėra.
Jei ne dailiai išlietas jos namo senovinis lietvamzdis, dabar atsidūręs tarp jos kaimynų namų sienų, tiesiog suspaustas, sakytum, kad siauriausio namo čia ir nebuvo.
VII
Paklausiau stebėtojo (ŽPS), sakau, stebi stebi, vaikštai, nesvarbu, kad stebi visai kitas vietas ir kitus žmones, bet sakau, gal ir čia ką nors neįprasta pastebėjai? Gal pastebėjai, kur galėjo dingti arba kur iš tiesų dingo ponios Z namas? Juokiasi, piktu ir nenufotografuojamu, t. y. bjauriu juoku, stebėtojas. Sako, kuoliukas ten buvo toks įkaltas. Blogojoje namo pusėje, ištraukiau jį ir štai namas subyrėjo į dulkes arba gal oras išsileido?
VIII
O dar buvo ponas, nežinau, nei ponas R., nei ponas L., nes visi jį tik ponu vadino, turėjo patį ilgiausią butą visame mieste. Tai visiškai neturi nieko bendra su fotografavimu, tačiau tai turi kažką bendro su aikšte, o aikštė turi kažką bendra su fotografavimu.
Nes, žinoma, ilgiausias namas visada į kadrą papuldavo.
Dažniausiai.
Bet visada netilpdavo.
Būtos ir nebūtos paties ilgiausio buto istorijos. Bet nepasakosiu dabar.
Paprasčiausiai vieną dieną tame bute neliko pirmo ir paskutinio kambario. Kad paskutinio neliko niekas nepastebėjo pats tolimiausias kambarys buvo ir nenaudojamiausias. Ir pridrėkęs. Ir pilkasis pelėsis paprastasis įsimetęs. Kad pirmasis kambarys dingo, irgi nepastebėjo labai daug reikalų ilgojo buto šeimininkai, gyventojai ir svečiai turėjo.
Tik.
- Kokio velnio visus batus, skėčius, nenaudojamas pirštines, šalikus, celofaninius maišelius, katinų plaukų šepečius kažkas sunešė į svetainę?
Pakabas taipogi. -
Taip ten šaukė to buto šeimininkas.
Tačiau toliau kambariai dingo vienas paskui kitą tik jiems suprantama tvarka. Toli gražu ne po vieną iš galo ir iš pradžios.
Akiniai nuo saulės.
Prisukami laikrodžiai nebūtinai raudonmedžiu puošti.
Katinų pliušinės pelės.
Žybsinti girlianda eglutei.
Ir t. t.
Viskas staiga lyg ne savo vietose atsidurdavo.
Butas buvo toks ilgas, kad šeimininkas labai ilgai nieko nepastebėjo, kol vieną vakarą neatvyko pas jį TRADICINIO DYDŽIO SVEČIŲ BŪRELIS. Ir kai po vaišių (arba šiaip dalykinių pokalbių) TRADICINIO DYDŽIO SVEČIŲ BŪRELIO nebuvo kur suguldyti
Gėda, didelė gėda.
O gal visai ne.
Ir t. t.
Todėl vieną dieną, kadangi viso buto visų kambarių langai į Piazzą išėjo tai stovėjo ilgiausio buto šeimininkas Piazzoje ir langus skaičiavo.
Kažkas ne taip.
(Liko tik keturi tarkim.)
O gal daugiau, jeigu būtų buvęs toks mažas skaičius keturi nebūtų verta net skaičiuoti... o dabar skaičiavo. Vadinasi, buvo daug daugiau...
<...>
XIV
Susitraukė ji iki vienos monetos dydžio, monetos, kuri apsinešė fiksažu. Sidabru.
Aha, ateitų ir paprasčiausiai pasakytų, - juk fotografavai ją visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą kas nors pas tave neateidavo, nepaimdavo nuotraukų, nesumokėdavo, neatsisveikindavo, nešypteldavo arba koketiškai nešypteldavo.
Štai PIAZZA.
Štai visi jos pasikartojimai, pasikartojimai, kuri kitiems tėra užmarštis.
Pasiimk.
Bet ne.
Grąžinkit man ilgesį, tyliai piazzos pakraščiu praslenkantį.
Susimokėsiu susitraukusiu sidabru.