ISTORIJOS IŠ VACLOVO (KURIS DRAUGE YRA IR PONAS VACLOVAS) GYVENIMO, KURIOMIS NIEKAS NETIKĖJO
Pradžia
O kitą kartą nutiko taip:
Nieko smagaus savo nedideliame bute ponas Vaclovas neturėjo. Bet va virš sofos-lovos kabojo nedidelis paveikslėlis su laivu audringoje jūroje. Toli gyvenančio draugo dovanotas, nei pigus, nei brangus, seniai jau Pono Vaclovo akis jo nebefiksavo. Pono Vaclovo žmona sakė, kad tai variagai laivu jūron plaukia. Ponai variagai ir ponas Vaclovas vieni kitų atžvilgiu laikėsi neutraliai.
Ir pradėjo jis vieną dieną žmonai pasakoti, kad esą laivo denis nuo saulės įšilęs. Nežinia, kaip ponas Vaclovas tai pastebėjo, tikriausiai po šiltos dienos vieną vakarą pro neuždarytas balkono duris vėsuma traukė ir pajutęs nuo sienos sklindančią medžiu kvepiančią šilumą atsigręžė laivo denis ramus, variagai irklus paruošę, ten irgi saulė ramiai už drumsto vandens besileidžianti . Dunkso
Blogiau būdavo kitomis dienomis, kai variagai laivo denį plaudavo arba bangas įveikti savo pakiužusi laivu (gražiai dažyti tik iš išorės šonai būdavo (buvo)) bandydavo, arba savus midus, ne midus, vynus ar tai kitus savos gamybos gėrimus gerdavo, slapta į laivą nuo žmonų įsineštus. Gėrimo lašai tikšdavo ant paveikslo rėmų ir nelabai patenkintas ponas Vaclovas būdavo pastebi, kad laivas įkaušusių variagų nebevaldomas ir po bangas blaškosi, putos tykšta, drėgmė kambarin skverbiasi, - geriau draugas būtų dovanojęs paveikslą su raitais karžygiais, mąstydavo ponas Vaclovas vilnonių kojinių ieškodamas ir neramiai laikraštį lankstydamas.
Taigi, vieną dieną jis pradėjo žmonai pasakoti, esą laivo denis, paveiksle nutapyto, nuo saulės įšilęs.
Ponas Br., kaimynas, virtuvėje sėdėjęs, nusiviepė ir tik garsiau arbatą sriaubė. Paliesk, tikrai įšilęs, blogiau būna, kai variagai denį plauna. Gerai, kad kartais būna prižiūrimi ir ne visada drumstomis putomis į šalis drabstosi.
Dėl to atsiradę tos dėmės ant sofos-lovos.
[Pasipiktinimo šešėlis nuslenka Pono Vaclovo žmonos veidu tarkim, bet ponas Vaclovas ir kaimynas Br. tokių pustonių paprastai nepastebi.]
Taip taip. Būtent.
Ponas Br. netikėdamas purto galvą. nušneki, sako, nušneki. Ir braukia atžagaria ranka nuo spando drėgmę ankstyvos vasaros, vis gi vasaros popietėmis, kaip sako Ponas Vaclovas, kai ponai variagai buvo įpratę denį plauti.
Pono Vaclovo žmona vakarienę ruošdama vis šūktelėdavo Ponui Vaclovui, kad šis radiją kambaryje ar televizorių patildytų, esą sunku jau tokio amžiaus moteriškei (tikrai) susikaupti, druską berti sriubon, skaičiuoti, apie maistą galvoti ir t.t.
Ir dar kartą pykteli.
Ir dar kartą pakartoja, kad ne tas amžius, jog muzika per visus namus plyšautų.
Veltui ponas Vaclovas aiškino, kad tai keliaujančių variagų dainos nuo paveikslo sklinda. O juk ir irklų taškenimas į vandenį girdisi (o gal net kartais ir kirų keliamas triukšmas dėl žuvies).
Bet ponia pono Vaclovo žmona nuėjo patikrinti, ar gerai vanduo vonioje užsuktas.
Kaip pradėjo byrėti smėlis
Tą rytą pono Vaclovo žmona buvo labai neaptenkinta. Buvo karšta miegoti, ji visą naktį prasivartė, be to, iš kažkur ant paklodės labai daug smėlio atsiradę, tokio, kaip prie jūros būna, kadangi šiomis dienomis jei nei vienas prie jūros nebuvo, o ir minties tokios net neturėjo, ji pradėjo šaukti ant pono Vaclovo, esą šis kažkokiu, jai visai nesuvokiamu būdu, smėlio iš kažkur pritempęs, ponas Vaclovas bandė pašmaikštauti, esą jis dar ne toks susenęs ir t.t. ir kam čia dabar ta liaudiška išmintis reikalinga, tačiau vis dėto rimtai susimąstė, kas čia galėtų būti. Niekas žinoma negalėjo įtarti virš lovos kabančio paveikslėlio, kuriame kopos kaip tikros pavaizduotos, juolab gintarais apklijuotos.
O štai čia labai keista istorija, kaip ponas Vaclovas svarstė, ar pagalvė su išsiuvinėtomis dviem gulbėmis ir berniuku yra paveikslas, ar ne?
PV žmonai prieš 26 metus kažkas, dabar jau niekas neprisimena kas, buvo padovanojęs (bet greičiausiai padovanojusi) pagalvėlę su dviem siuvinėtomis gulbėmis ir berniuku, berniukas grojo dūdele, o gulbės pašiaušusios sparnus berods šnypštė ir ruošėsi kirsti. Kai jie abu eidavo miegoti, pagalvė pūpsodavo visada šalia. Nebuvo ji dailiai siuvinėta, tik kontūrai, jokio fono, net kelnės vaikio buvo nejuodos, ir pagalvė jau pati gerokai apsitrynusi. Niekada ypatingai balta nebuvo, o ir dabar jau drumstai gelsva, esą negalima spalvotais siūlais siuvinėtų baltinių virinti, aiškindavo PV žmona.
Prisiminęs istoriją su šilumą skleidžiančiu laivo deniu, purslus taškančiais variagais ir nuo gintarais puoštų kopų byrančiu smėliu, PV nusprendė apsidrausti ir pasiėmęs jau gerokai atšipusias žirkles, nuardė gulbėms snapus.
Kas buvo toliau, istorija nutyli.