Mindė
Noveletė
Kalakutas, vardu Mindė, tarsi pavargęs valstietis ramiai snaudė įsaulyje, atsitūpęs ant lovio krašto. Minde jį ne taip seniai pavadino storoji šeimininkė: ,,Vaikštai pasipūtęs, šikną kraipydamas kaip mūsų seniūnas ir burbuliuoji visokius niekus. O šiandien dar bjauriau pasakė: ,,Ei, Minde, kur tavo šeimyna? Trūniji prisilesęs... Lapė vaikus papjaus! Ir dar į šoną įspyrė.
Gerai, kad koliošais buvo apsiavusi, ta pasiutbobė, tai beveik nieko ir nepajutau. Gaila tik, gražų sapną nutraukė, pyko kalakutas. Jis vis dar matė gražuolę sapno gulbę, bet iš įpročio papurtė raudoną snarglį ir nedrąsiai suburbuliavo. Iš kur drąsos beimsi? Prieš valdžią šitam kieme juk niekas nešoka.
Tai gyvenimėlis... Visi iš manęs šaiposi, kas netingi ūdija, mąstė kalakutas, išdidžiai žingsniuodamas per sodą. Kalakutienei irgi protelis maišosi. Ne tokia dar sena, o baigia suvištėti! Net gaidys iš manęs vaiposi. Atsistoja vidury kiemo ir karksi: ,,Kalakutas žioplys. Kalakutas raudonu ragu, ir tuo pačiu nulinkusiu. Duočiau jam į skūrą, kad plunksnos spragėtų, bet išdidumas neleidžia. Tokia jau ta kalakutiška prigimtis su gaidžiais jokių reikalų! Karksėk kiek tik nori, o aš geriau pasnausiu... Ir nė nesvajok, kad tavo pentinus laižysiu! Žinoma, truputėlį pavydu... Gaidys juk turi trylika moteriškių. O aš? Tik vieną...
Ir ta pati, per šeimininkės malonę, niekam tikusi. Pasodino storulė pačią ant kiaušinių, liepė vaikus perėti. Iš pradžių džiaugiausi. Kuris vyras nesididžiuotų didele šeimyna? Tiktai tas, kuris kelnių nebepaneša arba nieko jose neturi.
Mindė! Žinoma, kad nekenčiu to vardo. Koks iš manęs Mindė? Gaidys vištas kasdien mindo jį ir vadink Minde. O seniūnas Mindė tik kalakuto parodija. Vis girtas ir girtas. Kai po darbo namo eina, žąsis po visą aikštę varinėja, kol savo mašinikę suranda. Ir ant žmonių šnypščia: štiš, štiš... Girtas gaidys, ir tas, gudresnis. Bent jau vištą nuo šeimininkės atskiria. Kiek kartų burbuliavau tai pasiutbobei, kad kitaip mane šauktų? Gal šimtą. Ar pakeitė vardą? Ne... Nėra teisybės šiame pasaulyje. Dabar jau net vištos pagavo mano pravardę po visus kiemo kampus ant snapų nešioti. Iš pradžių nesupratau, kas atsitiko. Pamaniau: kvarksėkit, vištelės, nekvarksėjusios, buvau kalakutas ir liksiu. Be to, jūsų vištiškos šnekos mes, kalakutai, beveik nė nesuprantame pūskit arabus savo haremo kakarykoriui, o aš geriau pasnausiu...
Bet kai iš pirmojo kiaušinio po pačios sparnu prasikalė vištukas, nustebom abudu. Pasitarę sugalvojome vištytį išmesti iš lizdo. Laukėm, kol sutems... Tačiau atėjo šeimininkė ir išgelbėjo gaidžio vaiką, o mane areštavo uždėjo grandines ant sparnų ir uždarė į tuščią kiaulių gardą. Smarvėje tupėdamas keikiau žmonių pasaulį, atsisakiau lesalo ir vandens. Laukiau mirties bausmės. Gretimoje kameroje kriuksėjo paršas. Tas tai ėdė! Vis ėdė ir triedė, ėdė ir triedė! Smarvė klaikiausia! Peršlapo mano batai ir kelnės, permirko kiauliašūdžiu visos plunksnos. Pro miglą temačiau pasaulį. Burbuliuodamas meldžiau šeimininkės kuo greičiau nusukti man galvą. Neklausė...
Prabėgo gal šimtas vienatvės dienų, kol storulė šeimininkė išlaisvino mano sparnus. Ėjau, kur akys veda. Klupau ir kėliausi. Net vištos manęs gailėjo. Tačiau kiek beieškojau, pačios su kalakučiukais niekur neradau. Nakčiai mane vis dar uždarydavo į kiaulių gardą. Laimė, bent paršo šalia nebebuvo nors jau smarvės mažiau.
Ir štai: vieną tykų vidurdienį išvydau savo pačią, vaikštinėjančią su būriu viščiukų po karvių diendaržį. Suėmė toks klaikus siutas, kad iš pykčio net snarglys sutino. Bandžiau peršokti per tvorą ir iškapoti gaidžio vaikus. Nepasisekė...
Dabar man jau kiek geriau. Nurimau. Šeiminkė lesalo nebegaili. Ir į kiaulininką nakčiai nebeuždaro. Matyt, užmiršta. Nes vis dažniau pas mūsų storulę nakvoja seniūnas Mindė... Kai pamačiau nebe pirmą kartą jo mašinikę palei vartus sustojusią, labai apsidžiaugiau: na, dabar manęs Minde jau tikrai niekas nebevadins! O kaip saldu miegoti ant žabų krūvos... Oras toks tyras. Matau, kaip saulė teka ir leidžiasi...
Liūdnas kalakuto mintis staiga išblaškė... raudonas kaip ugnis vyšnių kupstas viduryje sodo, po sena obelimi. Ruduo, o šitiek vyšnių?! Stebuklas!
Vyšnių Mindė retai kada gaudavo paragauti per aukštai auga. Serbentai, agrastai kas kita. Jų, kai niekas nemato, gali kiek tik nori lesti. Na, kartais dar viena kita ant žemės nukritusia slyva pasimėgauji Bet vyšnios juk ne kalakutams, o dar tokios kaip šitos, kvepiančios saldžiu likeriu.
Papūtęs krūtinės plunksnas, Mindė iš lėto artėjo prie nežemiškai kvepiančios uogų krūvos. Apsidairė. Aplinkui tuščia Ir puolė lesti. Lesė ir lesė. Ir taip gera jam paliko belesiant, taip svaigu: šiluma pasklido po visą kūną, akyse raibo, o ausyse pasigirdo tyli, liūliuojanti kalakutės lopšinė
Na štai, bent kartą gyvenime ir aš laimingas, spėjo pagalvoti prieš užsnūsdamas.
Iš miego kalakutą Mindę prikėlė baisus šaltis. Džiūvo burną ir svaigo galva Jis apsidairė ir pamatė, kad guli didžiuliame plačiame dubenyje visiškai nuogas.
Strykt Mindė ant kojų ir bėgte lauk per trobos slenksčius. Tačiau bebėgdamas suprato: viskas! Kur tu, broleli, be kelnių toli nubėgsi? O šeimininkė, ta bjaurybė, juk ne vien nuo kiškų plunksneles jam nupešė nuo visur!
Paskutinioji viltis nutvilkė Mindę, siūbtelėjo ant jo tarsi pragaro karštis: ,,O, kad prieš mirtį galėčiau tapti kuo nors kitu! Kad ir seniūnu, tegul jį gaidžiai!
Tolumoje, diendaržyje, pasigirdo vienkiemio vargonų muzika. Bliovė nepagirdytas veršis.