Žiūriu į tavo ragus
- Kur žiūri? paklausė manęs Elzė.
- Žiūriu į tavo ragus.
- Aš neturiu ragų.
- Ne, turi, tu karvė.
- Eik velniop, kvaily.
Aš einu velniop. Išeinu į lauką. Lauke Jevdokimovas: laisto šaligatvį.
- Jevdokimovai, - sakau jam, - duok palaistyti.
Jevdokimovas duoda. Aš laistau vaikus. Jie žvygauja iš laimės.
- Aš lietus, - sakau vaikams. Atskridau nuo Ramiojo vandenyno.
- Vierka! rėkia kažkieno balsas iš trečiojo aukšto. Kuprijanovas vėl laisto vaikus, skambink į miliciją.
Nueinu. Niekas manęs nesupranta.
- Kuprijanovai, kodėl pavėlavote į posėdį? klausia manęs Viktoras Afanasjevičius. Jo apatinis žandikaulis vaidina viršininką.
- Aš ne Kuprijanovas, - sakau aš.
- O kas gi jūs? Viktoras Afanasijevičius žiūri į susirinkusius. Susirinkusieji susižvalgo su juo.
- Aš niekas.
- ?!
- Buvau lietumi, todėl pavėlavau. O dabar aš dar niekas.
- Noriu, kad būtumėt kuo nors.
- Norite, kad būčiau katedros narys?
- Va būtent.
- Kelioms minutėms?
- Penkiasdešimčiai minučių.
- Man už tai moka pinigus?
- Taip, už tai jums moka pinigus.
- Gerai, penkiasdešimčiai minučių galiu.
Viktoras Afanasjevičius atpalaiduoja žandikaulį. Gerbicidovoje suveikia spyruoklė, ir ji pašoka: tra-ta-ta-ta. Tai vadinama: rekomendacijos dėl studentams rekomenduojamos literatūros rekomendacijų rinkinio.
- Aš galvoju, kad...
- Aš galvoju, kad...
- O aš va galvoju, kad...
Ką kiekvienas galvoja, tai ne esmė: to juk vis tiek niekam nereikia.
- O kaip jūs galvojate, kolega Kuprijanovai?
- Aš galvoju kaip ir visi, tik turiu ypatingą nuomonę.
- Kokią? Malonėkite, prašome jūsų. Kolegos! Prašau dėmesio. Kolega Kuprijanovas turi ypatingą nuomonę.
- Kolega Kuprijanovas turi ypatingą nuomonę, - akivaizdžiai susižavėjus sako Gerbicidova.
- Tai kokia gi jūsų ypatingoji nuomonė? klausia Viktoras Afanasijevičius.
- Prašome jūsų, - sako katedros nariai.
- Mano ypatingoji nuomonė susijusi, kolegos, ne tiek su rekomendacijų dėl studentams
rekomenduojamos literatūros rekomendacijų rinkinio tema, kiek su jūsų nuomone, kolegos.
- Kolegos, dėmesio, tai labai įdomus aspektas, - Viktoras Afanasijevičius stuksena į grafiną, nors visi ir taip tyliai sėdi.
- Matote, jūsų nuomonė susijusi su rekomendacijomis, o mano nuomonė susijusi su jūsų nuomone dėl rekomendacijų. Man atrodo, kad jūsų nuomonė dėl rekomendacijų užsitarnauja ypatingos nuomonės.
- Kolegos, dėmesio, - stuksena į grafiną Viktoras Afanasijevičius, nors visi sėdi tyliai.
- Ir ta ypatingoji nuomonė, - tęsiu aš, - yra ta, jog jūsų nuomonės įvairios, nors kalba apie vieną ir tą patį.
- Apie ką gi? klausia Gerbicidova.
- Apie tai, kad reikia išleisti rinkinį. Štai kokia mano ypatingoji nuomonė.
- Labai įdomi pastaba. Kolegos, kas dar turi savo nuomonę? Tyliai, kolegos, - Viktoras Afanasjevičius stuksena į grafiną.
- Aš turiu ypatingą nuomonę, - iššauna Gerbicidova. Mano ypatingoji nuomonė susijusi su kolegos Kuprijanovo ypatingąja nuomone.
- Kolegos, dėmesio, kolegė Gerbicidova turi ypatingą nuomonę dėl ypatingos kolegos Kuprijanovo nuomonės. Tyliai, kolegos!
- Taip, - sako Gerbicidova, - man atrodo, kad kolega Kuprijanovas nėra originalus. Jo teorija man primena konvergencijos teoriją. Jis mano, kad mes visi kalbame apie skirtingus dalykus, bet tuo pačiu apie vieną ir tą patį.
- O aš laikausi savo, - sakau aš.
- Kolegos, dėmesio, Kuprijanovas laikosi savo.
- Aš laikausi savo, - sakau aš.
- O aš nesutinku, - sako Gerbicidova.
- Kolegos, - dabar ne seni laikai, - sunkiai stojasi Pulvanovas. Prašyčiau neklijuoti etikečių.
- Kolegos, yra siūlymas neklijuoti etikečių
- O aš galvoju, kad tai dialektika, - sakau aš.
- Konvergencija.
- Kolegos, tai leisime rinkinį ar ne?
- Aha.
- Aha.
- Aha.
- Gandre-gandre, ga-ga-ga.
- Kolegos, tyliai, kolega Kuprijanovas nori kažką pridurti.
- Tavo pati ragana.
- Jūs tai kokia prasme?
- Perkeltine.
- A... Na ką gi, kolegos, dėkoju jums, labai gerai pasidarbavote.
Einu pats nežinau kur.
- Kuprijanovai, - sako skustagalvis Vovikas, - palaistyk mane, ką?
- Na ne, - pastumiu žarną ranka, - negaliu.
- Na tu juk lietutis.
- Ne, aš jau ne lietutis. Jau pardaviau save už keturis penkiasdešimt.
- Tu taip mažai kainuoji? nusistebi Vovikas.
- Tik įsivaizduok, drauge. Viktoras Afanasefičius kainuoja dešimt rublių.
- Jis kas toks?
- Senas ožys.
- O mūsų šuo kainuoja penkiasdešimt rublių.
- Aš save pardavinėju kasdien po keturis penkiasdešimt.
- O kam? Nejau tau nesinori skraidyti virš Ramiojo vandenyno?
- Lietučiu?
- Aha.
- Norisi.
- Ir man norisi... atsidūsta Vovikas.
- Man reikia valgyti, - sakau aš, - pardavinėju save po keturis penkiasdešimt.
- Vakar nusikramčiau pusė nago štai.
Einu šalyn. Elzė tarpduryje.
- Parsiradai.
- Elze, - sakau aš, - kas tu?
- Prisilaižei?
- Nejau kada nors gėriau?
- O velnias tave supaisys.
- Elze, važiuojam į Afriką.
- Už kokias babkes?
- Nuskrisim stebuklingu kilimu.
- Eik velniop, kvaily.
- Afrikoje zebrai, - sakau aš.
Po pusiaunakčio nubundu.
- Elze.
- Ko? Kodėl mane žadini?
- Elze, aš juk ne Kuprijanovas.
- Tu idiotas.
- O tu?
- Aš žinau, kas esu.
- Tai blogai, - sakau aš. Žmogus neturi žinoti, kas jis toks.
Guliu tyliai, patamsyje. Tiksi laikrodis, pro langą žvelgia žvaigždės. Ne, aš ne Kuprijanovas, įvyko klaida. Na ir kas, kad rankos kojos. Judinu jas irgi mat: galūnės. Ne, aš visa. Aš ne Kuprijanovas.
- Elze, - sakau jai rytą, - tu turi ragus.
- Eik velniop, nelaimingas puskvaiši.
- Elze, mūk, tu karvė.
- Idiotas.
- Elze, aš tave prašau, mūk, tu tokia panaši į karvę tokios didelės akys...
- O kas dar didelės?
- Šnervės.
- Kuoktelėjai, ar ne?
- Ne, noriu, kad pabūtum karve, sumūk, a?
- Na ko tu prie manęs prikibai?
- Na labai tavęs prašau aš už tave valgyti pagaminsiu, Elze!
- Tai kaip?
- Na sumūk.
- Kaip?
- Na, štai taip pražerk kojas.
- O tas dar kam?
- Tu juk karvė. Pakelk uodegą.
- K-ką?
- Kada karvė mūkia, ji kilsteli uodegą.
- Kur tu matei?
- Agro parodoje.
- Na, praskėčiau.
- Dabar mūk.
- Nemoku.
- Mū-mū-mū...
- Mū-mū-mū..., - mūkia Elzė.
- Palauk, nubėgsiu kibiro, reikia tave pamelžti.
Paskui geriame šiltą pieną, valgome manų košę.
- Tik pažiūrėk, - sako Elzė, - kaip tau pavyko?
- Na tu juk mūkei, buvai karve.
- Tu fokusininkas iš kur pieno ėmei?
- Tave pamelžiau.
- Niekada nemaniau, kad turiu karvės pieno.
- Nes niekada nenorėjai būti karve. Tu kažkodėl visą laiką manei, kad pažįsti save.
- Man atrodė, kad žmogus turi pažinti save.
- Nesąmonė, - sakau aš. Žmogus pažįsta save tiek, kiek yra kvailas.
- Štai pas mus darbe, - sako Elzė, - visi pažįsta save ir niekas nemūkia.
- Bet niekas ir negeria savo karvės pieno.
- Tai tiesa, - sutinka Elzė. Man regis, Biriukova niekada nepajėgs tapti karve.
- O su tavimi ar mažai vargau?
- Bet juk aš galvojau, kad esi tiesiog kažkoks pamišėlis.
- O aš ne pamišėlis, - sakau. Seniai mačiau tavo ragus. Jie taip tau tinka: kada pasilenki prie viryklės.
Elzė paliečia ranka ragus ir stebisi.
- O juk nieko nėra ir jokio pieno nėra, - primerkia karvės akis Elzė.
- Na ir kas, - sakau aš, - bet mes juk laisvi. Mes juk nebe Kuprijanovai?
Suskamba telefonas.
- Kuprijanovai, prisistatykite į katedrą.
- Va matai, - sako Elzė.
- Taip, - sakau aš.
Mes tylime.
- Elze, sumūk.
- Mū-mū-mū...
Einu gatve. Jevdokimovas laisto šaligatvį.
- Jevdokimovai...
- Vėl vaikus laistysi?
- Ne, tu pasakyk: kas tu?
Jevdokimovas pagyvėja:
- Kiek turi?
- Jevdokimovai...
- Diominas turi du pusrublius, aš tris.
- Ne, aš nenoriu išgerti, aš negeriu.
Jevdokimovas palaisto mane. Aš juk ne žmogus, aš medis. Augu paukšteliai tupi man ant sprando. Mano koją naktimis apkabina verkianti mergina. Ji žino, kad esu gyvas kitaip nevaikščiotų, pas negyvą, nesuprantantį, išsiverkti. Aš ošiu ir metu ant jos geltonus lapus.
- Ąžuole, ąžuole, - sako mergina, - tu toks jaunas, žalias. Tu gyvas, ąžuole, man blogai. Esu vieniša.
O aš ar ne vienišas stovėti ant vienos kojos, tarp akmeninių namų, žiūrėti į žvaigždėto dangaus lopinėlį? Jis šaukia mane, tas dangus, pasakoja apie beribes erdves, kitus pasaulius. O aš prikaustytas: kur gyvenu, kaip gyvenu? Neviltis.
- Kuprijanovai, eik sau, - sako Jevdokimovas.
- Aš ne Kuprijanovas, - sakau.
Jevdokimovas žiūri į mane, vanduo srovena iš nuleistos žarnos.
- Aš niekas, - sakau aš. Aš niekas: aš viskas.
- N-ne, tu Kupp-rri-ja-novas, - kažkodėl paraudonuoja Jevdokimovas ir velka mane už pakarpos link vartų, ištempia iš kiemo: - K-kalės vaikas.
- Jevdokimovai, ką tau padariau?
- O nepaikiok!
Einu, lipu į troleibusą. Man liepia mokėti baudą.
- Tiesiog pamiršau nusipirkti bilietą.
- Pilieti, tuojau pakviesime miliciją.
- Aš medis.
- Medžiai nevažinėja troleibusais.
- Jūs teisus.
Moku baudą. Medžiai nevažinėja troleibusais dėl to jiems nereikia pirktis bilietų. Kas gi aš toks?
- Kuprijanovai, - sako Viktoras Afanasjevičius. Jo apatinis žandikaulis vaidina viršininką. Aš jus labai gerbiu ir puoselėju jums visokiausius jausmus. Bet vakar jūs teikėtės pareikšti norėčiau, kad vėl pakartotumėt tą frazę...
- Aš medis, - sakau aš.
- Apie gandrus, - sako Viktoras Afanasjevičius.
- Gandre-gandre ga-ga-ga.
- Štai ir norėjau žinoti prasmę.
- Prasmė ta, kad esu medis.
- Jūs Kuprijanovas, katedros narys, už tai gaunate pinigus.
- Už tai, kad esu Kuprijanovas?
- Va būtent. Ir jūs sau leidote vakar išsireikšti...
- Jūs teisus medis negali būti katedros narys.
- Dėl gandro - tai labai įžeidžiančiai, kolega Kuprijanovai. Jūs turite atsiprašyti kolektyvo. Aš iš pradžių nė dėmesio neatkreipiau...
- Medis iš viso nebylus, - sakau aš. Jis kartais ošia ir meta geltonus lapus, kai po juo verkia mergina.
- Ji kada verkia? klausia Viktoras Afanasjevičius.
- Naktį. Ji verkia naktį. Gyvena netoli, kaimyniniame name.
- Gerbicidova įsidėmėjo jūsų frazę ir priėjo prie manęs po posėdžio.
- Viktorai Afanasjevičiau, - sakau aš. Jūs senas ožys. Nudribusiu pilvu ir nupešiota uodega.
Viktoras Afanasjevičius parausta iki ausų. Jis netaręs nė žodžio išeina. Jis sužeistas į pačią širdį: jis man nieko neatsakė. Jis leido man pajusti visą mano menkumo gilumą. Jis išliko žmogumi.
Kitą dieną aš jau nebe instituto darbuotojas.
Dabar galiu būti kuo noriu.
________________