Novelė su angelu
I
Jis nebuvo profesionalus sportininkas. Kažkada vaikystėj bandė tapti dviratininku, dalyvaudavo varžybose, bet treneris jo tėvams kartą prasitarė, jog nieko gero nebus, ne tas charakteris… Tačiau iš tų laikų liko pomėgis kiekvieną laisvą akimirką pasibalnoti dviratį ir minti, kur akys mato. Net ir dabar, kai buvo jau suaugęs, turėjo šeimą, porą vaikų ir dirbo provincijos miestelio mokykloje literatūros mokytoju.
Tądien darbus mokykloje pabaigė dar prieš pietus, tad grįžęs namo paskubom persirengė, pažiūrėjo pro langą, ar neartėja lietus, sėdo ant dviračio ir išvažiavo į savo kasdieninę kelionę “bažnyčion”. Bažnyčia jis vadino du ąžuolus, esančius maždaug už dešimties kilometrų nuo jo namų – puikus asfaltuotas keliukas per mišką, pusvalandis malonaus dviračio pedalų minimo ir tu jau vietoj, jau meldies savojoje miško bažnyčioje.
Kodėl vietiniai žmonės tuos ąžuolus vadino šventais – niekas gerai ir nežinojo. Galbūt ši pajauta siekė protėvių – žynių, vaidilų ir vaidilučių laikus? O gal vėlesnius, kai šventųjų ąžuolų giraitės jau buvo naujo tikėjimo nešėjų iškirstos, o šiedu per neapsižiūrėjimą išliko? Įvairiai šneka žmonės, pasakodami keisčiausias istorijas apie stebuklingus apsireiškimus, pasveikimus, kurie atsitikdavę sunkiam ligoniui vos prisilietus prie šių medžių. Kiti gi įsitikinę aiškina, kad kažkada vidurnaktį pasiklydusiam keliautojui čia pasirodžiusi pati švenčiausia panelė Marija ir išvedusi jį iš miško.
Kaip ten bebūtų – tai dalykais jis nelabai tikėjo, tačiau kiekvienąsyk apie ąžuolus apibėgdavo kelias aštuoniukes. Tai irgi kažkokios pro šalį ėjusios grybautojos pasufleruota apeiga, esą – tada Viešpats išgirsta tavo norus. Kiekvienąsyk mindamas dviratį priekin, jis stengdavosi sugalvoti dieviškų norų – tiksliau padėkų - sąrašą. O paskui sportuodamas – lakstydamas aštuoniukėmis aplink tuodu ąžuolus - visus juos niurnėdavo po nosim:
- Ačiū tau, ąžuole, už taiką ir sveikatą, už ramybę ir švarų orą, už tyrą vandenį,
už mylimus žmones ir draugus, kuriuos man leidai sutikti ir pamilti.
II
Tądien, belakstant aplink ąžuolus su padėkomis ir pageidavimais, galvon jam šovė
gana absurdiška mintis:
- Ačiū tau, ąžuole, už mano angelą sargą.
Apibėgo tris kartus su šia padėka, paskui nusijuokė pats iš savęs ir nusileido nuo kalniuko prie upės, pašonėje vesdamasis dviratį. Po sportiškų pamaldų, jis beveik visada nueidavo “pasikrikštyt” – t.y. nusimaudydavo netoliese tekančioje upėje. O tada jau mindavo namo.
Taip buvo ir šįsyk, nusirengė ir greitai šmurkštelėjo į vėsią srovę. Panėrė, iškilo. Ir ūmai pajuto, kad kažkas į jį žiūri. Atsisuko link kranto ir iš tiesų – ant pasvirusio alksnio sėdi kažkoks ilgaplaukis jaunuolis, o gal mergina - ir maloniai šypsosi.
- Bus dabar man, kaip tai Eglei Žalčių karalienei - turėsiu pasižadėt, kad tekėsiu,
- mintyse nusijuokė iš savęs. - Tik tada rūbus atiduos.
- Ko spoksai? – paklausė per petį.
- Aš tavo angelas sargas, - nusijuokė balsas nuo kranto. Iš balso tembro niekaip
negalėjai suprasti – tai jaunuolis, ar mergina?
- Tu kokios lyties? - dar paklausė jis, staiga suvokęs, kad šis klausimas irgi, ko
gero, ganėtinai absurdiškas. Juk angelai būna belyčiai.
- O kokios lyties reikia? – klausimų į klausimą atsakė pašaipus jaunatviškas
balselis.
- Man nieko nereikia, - sumišęs sumurmėjo jis, - bet mielu noru išlipčiau į
krantą ir apsirengčiau, nes jau darosi šalta.
- Kaip tai nieko nereikia? Juk pats neseniai prašei, kad Viešpats atsiųstų tau
angelą sargą. Jis ir atsiuntė.
- Taip prašiau, - staiga prisiminė jis, - bet aš galvojau, kad tai juokai…
- Taip, tai juokai, - nusijuokė angelas, - labai smagūs, dieviški juokai.
Jis pasisuko į krantą ir akies krašteliu įsistebeilijo į savo pašnekovą. Ir pamatė, kad šiam jaunuoliui ar jaunuolei už nugaros išties kyšo balti, pūkuoti sparnai.
- Klausyk, būk toks geras, nusisuk, aš išlipsiu, apsirengsiu ir mudu pasišnekėsim
kaip žmonės.
- Gerai jau gerai, - nusileido tas ir nusisuko šlaito pusėn. Dabar dviratininkas jau
aiškiai pamatė, kad naujajam jo bičiuliui už nugaros ne kas kita – o tikrų tikriausi sparnai!
III
- Manai, aš niekad nesu matęs nuogų žmonių, - šaipėsi nusigręžęs sparnuotasis
pašnekovas, kol mokytojas paskubom šluostėsi ir rengėsi. – Pas mus ten visi nuogi vaikšto.
- Klausyk, bičiuli, - apsirėdęs ėmė gudrauti jis, - o pats matau, irgi tunika
susisupęs. Tai ko nenusirengi?
- Jokių problemų, - atsakė tas ir po akimirkos šviesi, permatoma tunika nupleveno
ant žemės.
Tada angelas atsisuko ir pakėlęs akis dviratininkas pamatė, jog angelai visgi turi
lytis – tai buvo ji. Ir, reikia pastebėti, ji buvo labai graži. Susidrovėjęs mokytojas vėl nusigręžė.
- Aš tau negraži? – naiviai paklausė angelas ir jis sumišo.
- Graži, net labai, bet aš…
- Ką aš…
- Aš ne taip įsivaizdavai angelus…
- Papasakok – kaip tu mus įsivaizduoji ir aš pasistengsiu prisitaikyti.
- Na angelai būna… būna…
- Be lytinių organų, norėjai pasakyti, - nusišypsojo angelas.
- Mmmm… Kažkuria prasme taip…
- Tau nepatinka mano krūtys? - nustebo sparnuota mergina.
- Patinka, aš nieko nesakau…
- O neatrodo... Ateik, nebijok.
- Tuoj dar pasakysi, kad su angelu ir mylėtis galima.
- O kodėl ne?
- Bet gi sparnai, - ūmai sumetė jis, - juk sparnai gali…
- Nesirūpink, - sparnais suplasnojo angelė vilioklė ir krestelėjo savo vešlius,
tankius plaukus. – Jie lankstūs… Eikš…
Sumišęs jis vis galvojo, kaip čia išsisukti iš šios labai savotiškos situacijos. Nutarė pajuokauti:
- O jeigu aš panorėčiau mylėtis su visu pulku angelų?
- Jokių problemų, - sparnais sumosavo gražuolė. – Kas žino, gal praeitą gyvenimą
tu buvai koks nors Saudo Arabijos princas?
Dviratininkas apsidairė ir pamatė, kad šlaitu link upės leidžiasi dar keturios nuogos angelės.
- Aš pajuokavau, - sumišęs sumurmėjo jis, - nebuvau aš Saudo Arabijos princas…
Dviratininkas lengviau atsipūtė pamatęs, kad akimirksniu visos keturios angelės
dingo kaip į vandenį… Bet dvejonės jo vis dar nepaliko:
- Pala pala, juk pasakyta – neleisk mūsų gundyti... Gal tu ne angelas, o velnias?
Arba puolęs angelas?
- Per daug pasakų vaikystėje skaitei, - sužibėjo angelo akytės, - velnių nėra,
pragaro irgi… Tai tik jūsų pačių prasimanymas, kad galėtumėte vieni kitus gąsdinti…
- Bet… Bet gi aš turiu žmoną, vaikus, aš paskui…
- Paskui turėsi jai pasakyti, - brangioji, atleisk man, bet buvau tau neištikimas,
mylėjausi su savo angelu sargu. Tai norėjai pasakyti?
- Tu juokauji, o aš rimtai.
- Tai aš rimtai, o tu juokauji… Nuodėmė yra antras populiarus jūsų pasakų motyvas. Jos irgi nėra. O mylėtis su angelu apskritai dieviška, - vėl nusijuokė nuogalė ir lengvai sumojavusi sparnais, nušoko nuo šakos.
Paskui priėjo prie pasimetusio dviratininko, apglėbė jį per pečius ir švelniai prisispaudė. Per marškinius pajutęs švelnias jos krūtis, jis sumurmėjo.
- Man šalta.
Išties netrukus jį ėmė krėsti nervingas drebulys.
- Tuoj sušilsi, - angelė sargė ėmė glostyti vyro krūtinę ir iš jos delnų pasklido svaiginanti, maloni šiluma. Netrukus mokytojo kūnas liovėsi drebėti. Paskutinis vaizdas, kurį dar spėjo pamatyti, prieš ištirpdamas – du drugeliai, besimylintys ant pienės žiedo, plasnodami įvairiaspalviais sparnais.
IV
Netrukus jis jautėsi kaip girtas – mielam, svaigiam kvaituly, kur nebe jis yra padėties šeimininkas, o upės srovė, į kurią juodu brenda susikabinę už rankų. Paskui pasisuka vienas į kitą ir tolumoje pasigirsta pavasario griaustinis…
Kai išlipa, jau nebešalta. O pasaulis jau visiškai kitas, tarsi būtų praėjus begalybė metų.
- Ar atvažiuosi rytoj? – klausia angelė sargė dviratininko, kai šis apsirengęs sėdasi
ant dviračio.
- Taip, - sako jis, negalėdamas užčiaupti šypsenos, kuri laiko ištempusi jo žandus
ir vis neleidžia pabusti iš šio sapno.
Paskui nuvažiuodamas dar atsisuka, pamojuoja, bet jos niekur nebesimato…
Mokytojas sparčiai mina namo, kyla vėjas ir artėja lietus. Numinęs pusę kelio, jis ir vėl ima viskuo abejoti.
- O ką jeigu tai - piktoji dvasia? Kažkokia nesąmonė…- nusispjauna per kairį petį. - Ir iš viso – buvo tai, ar pasivaideno?
Ir staiga mato dviratininkas – iš miško tankmės išbėga juodas piktas šuo ir
nedraugiškai urgzdamas artėja link jo dviračio. Jis užsimerkia ir tą pačią akimirką visai šalia sprogsta žaibas, nukirsdamas didžiulę eglę. Toji gailiai traškėdama virsta ant kelio, prasideda smarkus lietus…
- Taip ir maniau, nelaboji dvasia, - persižegnoja jis, - vardan Dievo Tėvo, Sūnaus
ir Šventosios Dvasios…
- Kas tau? - pasigirsta tylus balsas. Dviratininkas atsimerkia, žiūri nustebęs –
ant žaibo nukirstos eglės sėdi sparnuota mergina palaidais plaukais ir jokio šuns.
- O kur šuo?
- Jokio šuns ir nebuvo, - sako ji, - tai tik tavo mintys. Nuo šiol visa, ką galvoji,
įgys matomus pavidalus.
V
Grįžęs namo, pastatė dviratį į garažą ir, bandydamas nuslėpti nesmagų jaudinimąsi, žengė pro duris. Žmona virtuvėje gamino pietus, vaikai dar nebuvo grįžę iš mokyklos. Jis priėjo, apsikabino ją, pabučiavo į ausį ir sukuždėjo:
- Tu mano karalienė.
- Kas atsitiko? – paklausė ji, mediniu samčiu maišydama sriubą.
- Ne nieko.
- Nuvažiuok grietinės…
Klausau karalienės įsakymų, - apsidžiaugė gavęs konkrečią užduotį.
Paskui grįžo vaikai, visi sėdėjo prie stalo ir valgė, o jis net valgyt nenorėjo – sėdėjo, žiūrėjo į vaikus, į žmoną ir šypsojosi.
- Ko nevalgai, gal neskanu? – paklausė žmona.
- Skanu, bet dar nenoriu valgyti…
- O ko šypsaisi?
- Tiesiog gera.
- Keistas tu šiandien kažkoks, - nustebo žmona, - viskas gerai?
- Labai gerai.
Vakare prieš miegą jis pakštelėjo savo žmonai į žandą ir tarė:
- Miegok, o aš einu į kabinetų. Turiu darbo...
Paskui nusliūkino tyliai į kabinėtą, užsidegė žvakę ir įsijungė kompiuterį. Tada
parašė eilėraštį:
jis atsikelia anksti rytą (jis tai mudu)
ant pirštų galų išeina iš namų
(mums tebemiegant)
tyliai užveria duris už savęs
sėda ant dviračio
važiuoja prie didelio didelio ąžuolo
atsigula žolėj ir laukia laukia
žvelgdamas į šakas - mato
debesų properšoj saulė saulė
skrenda gulbių trikampis
pakyla vėjas šiurendamas
neseniai prasikalusią žolę
jis užsimerkia
ir pajunta
j a u
VI
Kitą dieną, grįžęs anksčiau iš mokyklos, jis ir vėl nutarė nulėkti iki šventųjų ąžuolų, tik šįsyk su konkrečiu tikslu – atspausdino parašytąjį eilėraštį ir sulankstęs įsikišo užantin.
Nuvažiavęs prie ąžuolo – apsidairė, bet vakarykščio angelo - anei plunksnelės, anei pėdsako.
- Taip ir maniau, - pasišaipė iš savęs, - pasivaideno… Gal ir gerai, kad taip… Juk
ir sapnuodamas kartais myliesi.
Tada surado gilesnę įdubą medžio kamiene už ąžuolo žievės – užkišo ten savo eilėraštį, paskui atsigulė žolėj ir užsimerkė. Lengva vakarykščių prisiminimų palaima apėmė kūną, netrukus pakilo vėjas, ėmė šiurenti pavasariu kvepiančią žolę ir jis pajuto, tarsi kažkas nutūpė ant šakos. Atsimerkė, tikėdamasis išvysti vėl tą patį nuostabų reginį kaip vakar, bet ant šakos nieko nebuvo – ji tik lingavo, siūruojama vėjo, tarsi šaipytųsi iš naivaus mokytojo haliucinacijų.
VII
Po keturiasdešimties metų, kai jis jau seniai nebegyveno tame tykiame provincijos miestelyje, kai buvo tapęs gana garsiu dramaturgu ir susilaukęs kelių anūkų bei vieno proanūkio, likimas jį ir vėl atnešė į tą patį bažnytkaimį, kur kažkada teko gyventi bei mokytojauti. Tai buvo literatūrinė popietė, susitikimas su miestelio gyventojais, vykusi eilinės pavasarinės poezijos šventės metu, kuomet rašytojų prikimšti autobusiukai išbyrėdavo po Lietuvos miestus ir kaimus.
Paskaitęs porą eilėraščių, atsakęs į skaitytojų klausimus, jis nutarė neiti tradicinėn iškilmingon vakarienėn, o pasibastyti po seniai matytas, gerai pažįstamas apylinkes. Užsimetė lietpaltį, pasiėmė lietsargį ir išėjo pasivaikščioti.
Metė žvilgsnį dangun – lietaus nebus. Nuklibinkščiavo prie savo buvusio namo, apėjo jį, nedrįsdamas užeiti vidun. Namas matėsi neseniai kapitaliai perstatytas - ir tik didelės, prieš kelis dešimtmečius jo rankomis pasodintos obelys priminė, kad tai kažkada buvusio jo gyvenimo dalis. Pasistiebęs per tvorą pabandė geriau įsistebeilyti - mažu ras ir daugiau buvusio gyvenimo pėdsakų, bet nieko nepamatė, tik sode besidarbuojantį jauną vyrą. Prie garažo stovėjo prašmatni mašina.
- Ko nors ieškote? – pakėlė galvą naujasis namo šeimininkas.
- Ne nieko, tik dairausi, - atsakė ir jau ketino eiti šonan, bet ūmai sudiegė kažkur
po širdim, ėmė trūkti oro ir sunkiai alsuodamas rašytojas susmuko ant šaligatvio. Prisiminęs kažkur skaitytą instrukciją, esą infarkto atveju reikia stipriai kosėti, tučtuojau ir pabandė tai padaryti.
- Jums negerai? – išsigandęs vyriškis iššoko pro vartelius ir pribėgo prie sunkiai
alsuojančio senyvo rašytojo. – Gal greitąją iškviesti?
- Ne ne nieko, man jau gerai, - nustojo kosėti, pajutęs, kad iš tikro viskas jau lyg
ir susitvarkė, - tikriausiai ne infarktas, ačiū Dievui. Man jau gerai…
- Gal jums padėti? Galėčiau nuvežti, kur reikia…
- Jei gali, gerbiamasis, nuvežk mane iki šventųjų ąžuolų, - paprašė stodamasis,
prilaikomas paslaugaus namo šeimininko, - o atgal pats pareisiu…
- Gerai, tučtuojau.
Jaunuolis užvedė savo džipą ir už kelių minučių jie jau dardėjo asfaltuotu miško
keliuku link ąžuolų. Jis žiūrėjo prisimerkęs pro langą, šypsojosi ir jautėsi lygiai, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai pasibalnojęs dviratį lėkdavo šiuo keliuku, o vėjas tik švilpdavo pro ausis.
- Gerai šias vietas pažįstate? - paklausė vairuotojas.
- Taip, kažkada esu čia gyvenęs, - linktelėjo galva rašytojas ir iš tolo pamatė
galingas ąžuolų šakas.
- Čia sustokit, jei nesunku, - paprašė jis, - kiek skolingas?
- Ką jūs, man buvo malonu, - nusišypsojo vairuotojas, - aš jūsų palauksiu.
- Ačiū, nereikia, pareisiu pats, - padėkojo jis, - lietaus, regis, nebus, o jei ką –
turiu lietsargį. Ačiū, jūs labai malonus.
VIII
Kai džipo burzgimas nutilo miškelio glūdumoj, jis nuklibinkščiavo prie ąžuolo,
prisiglaudė ir apsikabino jį. Ąžuolas buvo bemaž nepasikeitęs. Rašytojas pabučiavo
ąžuolo žievę, paglostė žaizdotas kamieno dalis, į kurias sekmadieniniai piligrimai buvo prismaigstę savadarbių kryželių, matyt, tikėdami, kad ir jų norai kada nors išsipildys.
- Ąžuolas ir taip serga, nereikia jo marinti anksčiau laiko, - pasipiktino ir ėmėsi
darbo. Stenėdamas, inkšdamas senis traukė iš medžio žaizdų tuos kryželius ir sodino į samanas prie ąžuolo, tarsi kokias pavasario gėles. Ūmai prisiminė ir savo nuodėmę - juk kažkada, jaunas būdamas irgi negražiai pasielgė, užkišdamas už ąžuolo žievės eilėraštį, skirtą angelui.
- Gal jis ten tebėra? – toptelėjo žilon galvon. Drebančiais pirštais senis
apčiupinėjo gilią kiaurymę už atsivėpusios šimtametės žievės, bet jokio laiškelio ten neberado.
- Reikia apibėgti aštuoniukę, - pralinksmėjo, prisiminęs sportinį jaunystės ritualą,
- nagi, seni kaulai, pirmyn!
Ir ėmė lėtai, pasiramsčiuodamas lietsargiu, klibikščiuoti aplink ąžuolus, murmėdamas po nosim:
- Ačiū tau, ąžuole, už taiką, už ramybę ir švarų orą, už tyrą vandenį, už mylimus
žmones ir draugus, kuriuos man leidai sutikti ir pamilti. Ačiū tau, ąžuole, ir už tai, kad kadaise čia sutikau savo angelą sargą.
- Vis dar atsimeni mane? – staiga iš dangaus pasigirdo balsas ir jis nejuokais
išsigando. Sustojo sunkiai alsuodamas ir prisimerkęs ėmė žiūrėti į viršų. Nejaugi ji?
Ant apatinių šakų išties kažkas tupėjo, tik į akis krentantys saulės spinduliai trukdė gerai įsižiūrėti.
- Čia tu? – sušnibždėjo jis, - nusileisk ant žemės.
- Tuoj…
Pūstelėjo lengvas vėjelis ir netrukus šalia senio tupėjo graži žilagalvė moteriškutė,
dideliais sparnais.
- Negali būti,– nustebo jis. - Angelai irgi sensta?
- O tu kaip manei, - nusijuokė ji, - juk aš tavo angelas sargas. Aš - tai tu, kažkuria
prasme...
Prisiminęs neseniai miestelyje įvykusį stenokardijos priepuolį, jis vėl sunerimo.
- Klausyk, o kodėl tik dabar atsiradai? – sumišęs ėmė berti klausimus, - ką reiškia šis tavo pasirodymas? Ką - man jau laikas?
- Labai daug klausimų iš karto, - nusišypsojo senučiukė, - pradėkime nuo
pirmojo. Klausi, kur buvau prapuolusi? Tai ne aš buvau prapuolusi, o tu. Tau tiesiog manęs nebereikėjo ir dėl to manęs nebematei.
- Kaip tai nebereikėjo?
- Nagi prisimink, kas įvyko, kai tada grįžai namo?
- Niekas nepasikeitė...
- Netiesa... Tu pamilai savo žmoną iš naujo ir ji tapo tavo angelu sargu.
- Taip, mudu labai pasikeitėm… Prisiminiau... Tu pažadinai many kažką
užmiršta…
- Taip… Toks ir buvo mano tikslas – matyti tave laimingą.
- Nepavydėjai?
- Angelai niekada nepavydi, brangusis… Tuo jie ir skiriasi nuo žmonių… Jie tik
laimina, patarnauja ir džiaugiasi.
- Tai ką, mūsų pasimylėjimas upėje irgi buvo tik “angelo patarnavimas”,– nurijęs apmaudą paklausė jis. – Patarnavimas iš gailesčio?
- Ne iš gailesčio, o iš meilės, - nuramino senį sparnuotoji žilagalvė. - Negi
neišmokai skirti šių dviejų reiškinių? Bet grįžkime prie tavo klausimų. Antrasis klausimas buvo, kodėl tik dabar atsiradau? Todėl, kad tik dabar mane prisiminei, tik dabar tau manęs prireikė.
- Kaip tai?
- Ar ne tu neseniai sakei - ačiū tau, ąžuole, ir už tai, kad kadaise čia sutikau savo angelą sargą.
- Bet aš sakiau “kadaise”…
- Angelams nėra laiko! Ir jeigu mus kas nors prisimena ir mūsų ilgisi, mes iškart
atsirandam…
- O trečias klausimas… – nedrąsiai nušnibždėjo jis ir negera nuojauta šiurpuliais perbėgo per visą kūną.
- Trečiais tavo klausimas buvo, berods, toks - ar jau viskas? Galiu nuraminti - čia irgi bus taip, kaip tu nuspręsi. Aš galiu tik padėti.
- O kaip tu man gali padėti?… Padėti numirti?
- Formą galima pasirinkti. Tu užmigsi pokaičio ir nebepabusi… Arba - aš
tave pabučiuosiu ir mudu iškeliausime…
Tą akimirką rašytojo prote kažkas trakštelėjo, tarsi būtų nulūžus sausa,
nebereikalinga ąžuolo šaka. Mirtis, mirimas, išėjimas - visa tai, kas buvo išmesta iš galvos, ko tiek metų buvo bijomasi, prieš sekundę tapo realybe – ji čia pat.
- Tu gali rinktis.
- Gerai, sutinku…
- Nebijai?
- Su tavim ne…
- Tai ko drebi?
- Šalta truputį.
- Nurimk, viskas bus gerai. Bus kaip anąsyk! Nori, eilėraštį prieš kelionę
paskaitysiu?
- Kieno? Tavo…
- Ne… Tavo…
Ji išsitraukė iš už tunikos suglamžytą, matyt, daug kartų skaitytą popierėlį.
Atlankstė ir garsiai perskaitė:
jis atsikelia anksti rytą (jis tai mudu)
ant pirštų galų išeina iš namų
(mums tebemiegant)
tyliai užveria duris už savęs
sėda ant dviračio
važiuoja prie didelio didelio ąžuolo
atsigula žolėj ir laukia laukia
žvelgdamas į šakas - mato
debesų properšoj saulė saulė
skrenda gulbių trikampis
pakyla vėjas šiurendamas
neseniai prasikalusią žolę
jis užsimerkia
ir pajunta
j a u
- Gražus eilėraštis, - nusišypsojusi pabučiavo jį į skruostą, - o dabar – maudytis!
Ir ji vėl - kaip tąsyk - ėmė sagstyti jo marškinių sagas, nurenginėti, jis ir vėl pajuto iš jos delnų sklindančią tokią pat raminančią šilumą, kaip ir anuomet. Jis buvo visiškai ramus…
IX
Po kelių dienų - už keleto kilometrų pasroviui nuo šventųjų ąžuolų – vietiniai ankstyvo ryto žvejai, besiirdami gumine valtele palei meldus ir mėtydami blizgę, pakrantės melduose pamatė plūduriuojantį kažkokį neaiškų daiktą. Kaimiečiai nusiyrė link kranto žolių ir išvydo vandeny nuogą neseniai nuskendusio, senyvo vyro kūną, gulintį kniūpsčiomis. Irklu atvertė jį ir nustebo, pamatę, kad skenduolis šypsosi.
- Tikriausi, prieš mirtį senis pamatė kažką labai gražaus pamatė, - tarė vienas iš
žvejų.
- Nuogą bobą pamatė, tai ir neatlaikė širdis, - pajuokavo kitas.