Puota

(fragmentas)

Aš nutariau parašyti romaną visai ne dėl tol, kad tikėčiau šventais literatūros žygių tikslais ar postvaikišku savo talentu. Tiesiog išgirdau per teliką, jog už gerai parašytą romaną galima gaut daug pinigų, nes paskelbtas kažkoks konkursas literatūrai gelbėti. (Romanai turėtų plūduriuoti kaip šiaudai, į kuriuos ji kabinasi. Jais turėtų būti pasisotinama kaip mėsainiais greitosios literatūrinės pagalbos restoranuose.) Jau beveik turėjau vieną, tačiau privalėjau jį sunaikinti, nes tą padaryt man liepė vidinis balsas. Tiksliau, aš tiesiog išsigandau, tik norėčiau nuosekliai apie viską papasakoti. Tą vasarą dvi savaites praleidau mamos namuose, kur ir laikydavau jį užrakintą spintelėj, o raktą visuomet nešiojausi su savimi. Bet tuose namuose esama ir daugiau jai tinkamų raktų, o aš to nežinojau. Taigi mano motina perskaitė rankraščius ir į viską pažiūrėjo kaip į ontologinę tiesą. Tada užrakino mane name ir pati nebesitraukė nuo manęs per du žingsnius, kartodama, kad tuoj atvažiuos greitoji pagalba ir išsiveš mane į ligoninę, nes aš esanti nestabili ir reikia mane gydyti; jog ji turinti pažįstamų medikų iš studijų laikų, kurie padės jai mane hospitalizuoti. Supratau, jog viskas baigta, ir suplėšiau tris storus sąsiuvinius į smulkius skutelius. Nuleidau juos į tualetą, kadangi užsikurti krosnį nebebuvo laiko, o be to, pernelyg didelis karštis tvyrojo ore. Labai skubėjau, nes atrodė, už penkių minučių kieme iš tiesų stovės greitoji pagalba ir sanitarai puls vystyti mane į tramdomuosius marškinius, nespėjus sunaikint romano ligi paskutinių puslapių. (Tai man būtų reiškę tą patį, kaip mirti, palikus tuziną neskalbtų apatinių kelnaičių, kurias apžiūrinės mirtį konstatuojantys asmenys.) Visą tą laiką motina stovėjo greta ir tyliai džiūgavo, nes rankraštyje būta nemažai dokumentinės medžiagos ir apie ją. Greitoji neatvažiavo, bet atvažiavo mamos sesuo su dukterimi ir išsivežė mane į savo namus. Ten mums buvo leista išeiti vakare; sėdėjom atokiam sode, įstabiai miesčioniškam vasarnamy su elnių ragais ant sienų, su jos draugais, kurie man atrodė beveik mano proto, nors ir paaugliai. Prisigėriau bomžų alaus po devynis laipsniusir visą naktį verkiau, nes romanas buvo gražus, o aš juk jį sudraskiau ir paskandinau kanalizacijoje kaip kokį per anksti gimusį kūdikį. Kalbėjau sau pačiai nesuprantamus dalykus visomis užsienio kalbomis kaip charizmatikė. Buvau visiškai įsitikinus, kad nusižudysiu, išvažiuodama iš senelio stalčiaus pasivogiau skutimosi peiliuką, nors buvo ne ypač lengva, turint galvoje, kad šeima tave persekioja ir neleidžia net ramiai nusišlapinti, o laiko atlapas WC duris ir stovi šalia. Dar pasivogiau tarybinio konjako butelį, ketindama artimiausiu metu jį sutaršyti. Kol paaugliukai linksminosi sode, plepėdami ir transliuodami muziką, o viskas jau buvo išgerta, išėjau prie ežero ir gulėjau žolėj, žliumdama ir įtikinėdama save, jog privalau dabar pat pjautis venas. Tačiau, įtempusi paskutinius proto likučius, lemtingai nutariau, kad per žema galabytis šitam mieste, kurio taip neapkenčiau ir bodėjausi. Paskambinau savo psichiatrei – ji tris kartus pakartojo ,,alio“, o man žodžiai į sakinius, mintys į garsus nesusidėliojo, lyg juos visus būtų ištikusi klinikinė mirtis ir jų sielos būtų atsiskyrusios nuo kūnų. Norėjau pasiklausyti tik jos balso. Kitą dieną mes važiavom į Kauną, kad tėvas susitiktų su mama ir aptartų mano ligos reikalą. Jis gyvena atskirai ir jam, tiesą sakant, visai vis tiek, išprotėjus aš ar ne, tačiau kartais jis vis dar stengiasi rodyti mums dėmesį, ypač vadinamųjų mano afektų atvejais. Ryte kėliausi penktą valandą ir apibėgau septynis ratus miesto stadione, grožėdamasi paskutiniu saulėtekiu. Visi mano daiktai buvo dar prieš kelis mėnesius paruošti tokiai iškilmingai dienai, kadangi anksčiau ar vėliau vis tiek ketinau žudytis – žinoma, prieš tai norėjau užbaigti romaną. Nepasiėmiau jokių būtinųjų daiktų – nei dokumentų, nei telefono kroviklio, nei naktinių įdėklų akių lęšiams, nei raktų nuo bendrabučio kambario. Traukinyje skaičiau trečiąją Dostojevskio ,,Idioto“ dalį ir juodu rašikliu pabraukinėjau jiems vietas, kurios man atrodė svarbios. Buvau įsitikinusi, kad mirsiu skaitydama, ir kaip tik dėl to neskaudės per daug. Pusseserė irgi važiavo su mumis – jai buvo pavesta mane prižiūrėti, kol tėvai tarėsi, kur dėti tą išdurnėjusį vaiką. Mes vaikščiojome po parduotuves, ieškodamos jai fotoaparato, ir aš paprašiau, kad ji nufotografuotų mane iš nugaros, su didžiule saulėgrąža, kurią nusipirkau požeminėje perėjoje. Prieš pasukdama Van Gogo kryptimi, suvokiau tai kaip paskutinį savo portretą: kai vėliau susitikome su dviese pasitarusiais tėvais, ėmiau įkalbinėti juos, kad nuvažiuotume į botanikos sodą ar Pažaislio vienuolyną. Norėjau, kad paskutinė mūsų diena būtų graži. Tėvo mašinoje aš sėdėjau už jo nugaros ir man sukilo mintis pradėti jį smaugti, kad jis padarytų avariją ir mes visi žūtume, tačiau atmečiau tą užmojį kaip egoistišką kvailystę, o be to, man trūko juridinės drąsos tokiam veiksmui, jeigu ką. Jis nuvežė mus prie marių ir tada pradėjo erzinti, kad manęs nereikėtų leisti maudytis, nes ,,juk galiu nusiskandinti“, lyg nebūtų žinojęs, kad tai visai ne mano skonio mirtis. Beje, maudytis aš visiškai nenorėjau, ir nors paskui jie ilgai įkalbinėjo mane, pamirkiau tik kojas nuo liepto. Pietavom pakelės restorane, paprašiau padavėjos peilio saulėgrąžos kotui patrumpinti, ir tėvas vėl ėmė pokštauti, jog su tuo peiliu aš dar galinti pasipjauti. Jis nenutuokė, kad daug labiau tai gresia jam, nes jį papjauti tuometiniame mano dvasinės evoliucijos tarpsnyje nebūtų pasirodę sudėtinga. Įmerkiau saulėgrąžą į vandens stiklinę. Po pietų jie kalbėjosi apie daržoves ir kitomis kvailomis temomis, o aš supausi vaikų žaidimų aikštelėje ir atbėgus zirziau jiems, jog noriu į miestą, nes pasiilgau žmonių. (Mano planą buvo galima įgyvendinti tik mieste.) Tada mes dar nuvažiavom į Pažaislį ir apžiūrėjom vienuolyną. Ten kažkas tuokėsi ir fotografavosi idiotiškomis pozomis, todėl praeidama išreiškiau jiems užuojautą, nes kai žmonės skiriasi, niekada nesifotografuoja ir nesilaiko tokių tuščių tariamos laimės ceremonijų. Tėvai nepaleido manęs iš akių nė vienoje salėje, lyg galėčiau kažkaip pralįsti pro vartų grotas ir atsiduoti vienuolių globai. Kaune mes vis dėlto atsisėdom valgyti ledų lauko kavinėj; iš ten ir pabėgau, sumelavusi, jog einu į tualetą. (Iš tikrųjų nuėjau į tualetą ir palikau kriauklėje saulėgrąžą, jog jie susivoktų, kas nutiko; tada išėjau pro kavinės virtuvę.) Nerodžiau jokių atsisveikinimo ženklų, nes man buvo neramu, kad jie ko neįtartų. Bėgau gatvėmis, kol radau laisvą taksi ir atsidūriau autobudų stotyje. Autobusas į Vilnių turėjo išvažiuot už minutės, ir aš, galima sakyt, spėjau į savo mirtį. Jie jau buvo pradėję skambint; išjungiau telefono garsą ir parašiau jiems žinutę, jog keliauju prie jūros ir man tas pats, kas bus. Apėmė netikėta baimė ir panika. Vis dar truputį jų gailėjausi. Turėjau diktofoną ir dar galėjau įrašinėti paskutinius mūsų pokalbius bei priešmirtines savo mintis, bet autobuse patikrinau jį ir suvokiau, jog baterijos baigėsi. Aš tik labai norėjau jiems papasakot, jog vaikystėje svajojau gerai mokytis, išgelbėti skenduolį ir išvažiuoti į Arteką; jog man ramu, kad mirštu, nes galvojau apie tai ne metus ir ne du, todėl mano teorinis pasirengimas nuostabus. Užtraukiau autobuso užuolaidas ir susigūžiau krėsle, lyg tikėdamasi, kad nuo susitraukimo mano kūnas pats savaime dematerializuosis. Buvo tik baisu, kad niekas manęs nepamatytų. Išlipau ne stotyje, kur jau tikriausiai tykojo giminaičiai ar policija, o keliais kvartalais anksčiau. Netolies buvo parduotuvė, kur galėjau nusipirkti baterijų, tačiau neturėjau jėgų. Atrodė – būtinai susitiksiu ką nors iš pažįstamų ir niekaip neatsikratysiu jų draugijos. Tada nuvažiavau prie nuošalaus ežero, palaukiau, kol sutems, įsibridau į jį su visais rūbais ir atsisėdau, norėdama pasiskersti, tačiau tuo metu mane ištiko didelis dvasinis silpnumas ir planas, deja, neišdegė. Išsitraukiau skutimosi peiliuką ir kvepalais nusipurškiau rankas. Venos tekėjo ramiai lyg krentančio asteroido nesitikinčios upės. Prieš dieną pusseserės namuose buvau radusi kompaktinį diską su negyvėlio nuotrauka. Lavonas gulėjo vonioj. Pirmame plane atkišta tįsojo ranka. Pjūvis atrodė šlykščiai. Mėsos išsivertusios. Praktinėje iniciacijos į transcendenciją dalyje man sutrukdė kaulai. Tiksliau, sausgyslės, tik aš to nežinojau, nes maniau, jog tai kaulai. Čiupinėjau savo palaimintus rankų kaulus ir verkiau, nes jie man trukdė, trukdė pasiskersti. Tada paskambinau psichiatrei ir papasakojau, kas atsitiko.

Ji liepė ateiti pirmadienį, mat buvo savaitgalis. Susidėjau savižudybės reikmenis. Pernakvot norėjau miške, bet prisiminiau, kad dar yra vienuolynai, ir nuėjau į artimiausią. Puikus vienuolynas, jame mane ruošė konfirmacijai. Buvau labai ištroškus ir pirmiausiai paprašiau gerti, o po to – nakvynės jų sode. (Mat ten ant obels šakos prieš kelis mėnesius buvo pasikorusi viena mano pažįstama iš mokyklos laikų. Ji ketino tapti vienuole.) Vienuolyno vyresnysis ilgokai kalbėjosi su manimi, klausinėdamas visokiausių smulkmenų, o aš buvau labai pavargus ir tik rodžiau jam pabrauktas vietas iš ,,Idioto“. Paskui jis paskambino psichiatrei, galutinai išsiaiškino ir davė man celę. Maniau, užmigsiu tik padėjusi galvą ant pagalvės. Bet po langais ėmė rėkaut vaikai. Tai visai nenustebino, ir įvertinau juos kaip tikrovę. Žinojau, kad vienuoliai globoja gatvės vaikus, ir buvau įsitikinus, jog tai globotiniai, kuriems kažkas pasakė mano vardą. Gulėjau atsimerkus ir mačiau visus kambario daiktus aplinkui, tik nenorėjau prieiti prie atviro lango, po kuriuo būriavosi ta šaika. Kažkas šaukė mane dvylikametišku mergaitės balsu. Jie prašėsi dėmesio, bet aš negalėjau išnirti iš begalinės apatijos. Kita diena buvo sekmadienis: iš mandagumo netgi nuėjau į mišias, kadangi vienuoliams tai labai svarbu. Pamaldos niekaip manęs nepaveikė ir nesujaudino. Po mišių vėl drybsojau lovoje ir girdėjau tuos prakeiktus vaikus. Jie lakstė koridoriumi, žaisdami ir šūkaudami. Užsirakinau, kad jie neįeitų į celę, labai nenorėjau jų matyti. Pasibeldė vienuolis, atnešęs valgį. Paklausiau, kieno čia tie vaikai. Jis atsakė, kad vienuolyno teritorija aptverta ir joje nesą nė vieno vaiko.

Vyresnysis dar šiek tiek kalbino mane: jis domėjosi, ar man patinka Dostojevskis ir ar aš tikiu Dievą. Atsakiau, kad taip, o į antrąjį klausimą - ne, aš netikinti juo kaip asmeniu, tačiau visiškai neatmetanti tokios galimybės, tik ji labai nedidelė, kokių dviejų procentų. Tačiau jeigu Jėzus ar panaši persona egzistuoja ir jei jis tikrai toks, kaip evangelijose, tai aš tikiu, jog jis būtų priėmęs mane net nusižudžiusią. Tuomet atėjo brolis Jurgis, kadaise ruošęs mane sutvirtinimo sakramentui, ir mudu ėmėm juokauti. Jis paklausė, kiek kursų man dar liko ir ar ketinu studijuoti magistrantūroje, o aš sakiau, kad negalvojau apie tai, nes labai norėjau nusižudyti. Jis pagyrė, kad galvoju apie mirtį, kai daugybė žmonių gyvena taip, lyg būtų gyvi amžinai, kraudamiesi turtus ir kitokį mėšlą savo galvose. Didžiai ilgėdamasi mirties, jo manymu, aš išmokau laikyt savo daiktus bei mintis taip, lyg tektų padaryti tą už penkių minučių, ir dabar turiu būti labai patenkinta savo įpročiu.