Buivolas ir liūtai
2008-ųjų rugpjūčio pavakarę Gabrielius Aušautas su kuprine ant pečių atsidūrė didelio ir lygaus kaip veidrodis ežero pakrantėje. Tiesą sakant, ežero dydį sunku buvo nuspėti, nes aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, bet nuojauta kuštėjo, kad vandens telkinys turėtų būti ne iš mažųjų. Juo labiau kad siauru pakrantės takiuku teko šlepsėti bemaž pusantros valandos, kol iš rūko prieš pat nosį išniro kažkokio pastato kontūrai.
Tai buvo netgi ne namas, o tikras dvaras. Tiesa, šiek tiek apleistas. Pagal paskubomis pakeverzotą planelį vis dėlto buvo galima daryti prielaidą, kad šis statinys ir turėtų būti Gabrieliaus kelionės tikslas.
Įspūdingo dydžio rūko tumulais apgaubtą dviaukštį pastatą supo rūpestingai prižiūrimas sodas, tartum dubuo pripiltas meldų, gėlių ir dumblo mišiniu atsiduodančios drėgmės. Namo sienos vietomis buvo apkibusios vijokliais. Gabrielius, matyt, buvo atėjęs šalutiniu takiuku, tad iš pradžių sutriko, neįstengdamas surasti paradinių durų. Čia ir devyni Londono rūkai pasiklystų, - pagalvojo brisdamas žole kone kaip vandeniu. Padaręs didoką lankstą, suprato, jog vėl trypčioja ant ežero kranto. Nelauktai už nugaros kaži kas atsikrenkštė.
- Ko ponas pageidautų?
Už plačiai išsikerojusio agrasto krūmo bolavo neryškūs žmogaus pavidalo kontūrai.
- Ieškau šių namų šeimininkės, - atsakė Gabrielius, stengdamasis iš tolo įspėti bent jau klausiančiojo lytį, nes pro rūką atsklidęs balsas galėjo būti tiek vyro, tiek moters.
- Kas pats būsite?
Kontūrai ėmė artėti ir Gabrielius išvydo, jog tai kumpanosis senis su ilga, matyt, seniai šukuota barzda. Tamsiai žalias apsiaustas beveik siekė žemę, gobtuvas buvo užmaukšlintas ant galvos. Dešinėje rankoje gal pusmetrio ilgio aprūdijusios sodininko žirklės.
- Mano vardas Gabrielius.
- Na ir?.. toliau nekantravo žmogysta.
- Matote, aš turiu rekomendacinį laišką.
Senis žengtelėjo dar keletą žingsnelių.
- Laišką, - lyg paliepė, lyg paprašė.
Kiek padvejojęs, Gabrielius iš vidinės švarko kišenės ištraukė geltonąjį voką ir ištiesė seniui.
- Vis dėlto norėčiau žinoti...
Tą pat mirksnį iš plačiai atsiknojusios senio apsiausto kišenės kažkas išsirangė, sunkiai šlumštelėjo į žolę ir tartum žaltys ar driežas bet Gabrielius nebuvo tuo tikras sparčiai nuvinguriavo į rūką.
- Ot dzebukas... sumurmėjo senis ir apsisukęs neskubriu žingsniu nukrypavo namo pusėn.
Gerą pusvalandį Gabrielius mindžiukavo kur paliktas. Nedrįso eiti nei gilyn į sodą, nei žengtelti į šoną, kad neprasilenktų su migloje ištirpusia žmogysta. Vis dėlto žolę, į kurią kažkas išsirangė iš kumpanosio kišenės, apžiūrėjo gana susidomėjęs. Vingiuota šliūžė, tebesitęsianti, regis, lig pat vandens. Vargu ar žalčio. Veikiau driežo. Nors tokią žymę turėtų palikti dar didesnis padaras.
Ėmė sparčiai temti, rūkas tapo violetinis ir beveik apčiuopiamas. Nors buvo dar tik rugpjūčio vidurys, Gabrielius pajuto įžūlią artėjančio rudenio drėgmę, kuri kaip rūdys smelkėsi ligi pat kaulų.
Pagaliau senis grįžo iš visai kitos pusės ir pranešė, kad ponia En. svetainėje laukia pono Gabrieliaus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad moteris, stovinti erdvios menės viduryje, galėjo būti gal trisdešimties metų. Įsižiūrėjęs atidžiau, Gabrielius padvejojęs prie jų pridėjo dar dvejus trejus. Aukštesnė nei vidutinio ūgio, rugių spalvos tampriai prie kūno prigludusia suknele, išryškinančia liauną liemenį. Nepaprastai blyškios odos, taisyklingo, bet šiek tiek vaikiškos nuostabos timtelto veido, su dviem giliom duobutėm skruostuose.
Gabrielius turėjo pripažinti, kad tokios įspūdingos damos šiame užkampyje tikrai nesitikėjo sutikti.
- Perskaičiau laišką, - gana žemu, bet melodingu balsu prabilo moteris., - ir supratau, kad jūs... ji prisimerkusi žvilgtelėjo į rankoje laikomą popieriaus lapą, - pone Gabrieliau Aušautai, norėtumėte kuriam laikui apsistoti mano namuose.
- Taip, ponia.
- Vadinkite mane ponia En.
Kurį laiką jiedu kalbėjosi bendromis mandagumo frazėmis, vis dėlto Gabrielius jautė, jog abu atidžiai tyrinėja vienas kitą. Beje, jo dėmesį traukė ir gana prabangi aplinka. Aukštos menės sienos buvo nukabintos paveikslais, jos viduryje stovėjo ilgas stalas su dviem paauksuotais krėslais galuose. Daugiau baldų patalpoje nebuvo. Išskyrus seną šešiakampę komodą, ant kurios buvo padėtas apvalus perregimas indas. Priėjęs arčiau, po stiklo gaubtu Gabrielius išvydo paprasčiausią ringėmis suvyniotą virvę. Matyt, jo akyse šmėstelėjo nuostaba, nes ponia En. maloniai paaiškino:
- Taip, virvė. Pirkau Jeruzalės aukcione. Tokių pasaulyje yra tiktai šešios. Šia virve pasikorė Judas.
Gabrielius nepatikliai kilstelėjo antakius.
- Suprantu jūsų skepsį, - tarė ponia En., - aš ir pati kartais suabejoju: gal šia, o gal viena iš anų penkių. Pagaliau tai ne taip ir svarbu. Tiesiog mėgstu retus daiktus, - po pauzės lyg ir nusišypsojo: - Aš jūsų nevaržysiu. Dėl buitinių nesklandumų visuomet kreipkitės į Eliezarą.
Šalia durų trypčiojantis senis su gobtuvu, išgirdęs savo vardą, pagarbiai, bet sykiu ir oriai linktelėjo Gabrieliaus pusėn.
- Eliezaru galite pasikliauti. Nesijaudinkite dėl kai kurių jo žodžių ar poelgių, kurie gali pasirodyti ne itin suprantami. Matote, jis tvirtina esąs žydų rabinas. Tiesą sakant, taip ir yra. Bet jums tai neturėtų kelti rūpesčių. Jis daugelį metų yra nepakeičiamas mūsų giminės sodininkas. Eliezarai, - ponia En. atsisuko į kumpanosį, leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas, - palydėk poną Gabrielių.
Paskui sodininką kopdamas laiptais į antrą aukštą Gabrielius pagalvojo: Nefertitės galvutė ant rugio stiebelio. Vis dėlto aš turbūt suklydau. Tų kelių metų pridėti nevertėjo.
Kitą rytą vakarykščio rūko, kuris priminė drėgnus tvarsčius ir kėlė nesuvokiamą nerimą, nebuvo likę nė padujų. Nutvieksti įkypai krentančių saulės spindulių nei sodo takeliai, nei medžiai jau neatrodė priešiškai nusiteikę.
Paėjėjęs kiek nuošaliau, kad nebūtų matomas pro langus, Gabrielius nusimaudė ežere. Nuogas ir prunkšdamas kaip jaunas buivolas. Tada neskubėdamas grįžo pakrante ir ėmė dairytis po sodą. Viename jo gale išvydo Eliezarą su kastuvu. Šįryt sodininkas vilkėjo ne žaliąjį apsiaustą su gobtuvu, bet ryškiai baltus marškinius, vietomis išsipešusius iš tamsiai violetinių kelnių. Atrodė, senis bando iškasti kažkokį augalą, iš tolo primenantį ropę.
Gabrielius priėjęs pasilabino.
Sodininkas įsmeigė kastuvą į žemę ir pagarbiai nudelbė akis.
- Darbuojamės? žvaliai paklausė Gabrielius.
Senis pritariamai linktelėjo. Rankoje jis iš tiesų laikė ropę.
- Gražūs orai užstojo, - bandydamas užmegzti pokalbį tęsė Gabrielius, - kaip manot, ilgam?
- Aš niekad nieko nemanau, pone, kalbu vien tai, ką man praneša.
Sodininko žodžiai sklido tarsi iš po žemės, bet balsas buvo draugiškas.
- Praneša? Kas?
- Maža kas. Mano galva žolinė, vien augalėliam ir sėkliukėm tetinkanti. Savo minčių neturiu.
Gabrieliui kažkodėl prieš akis išniro vakarykštis rūkas ir keistoji šliūžė, kurią tyrinėjo laukdamas sodininko.
- Pasakykite, kas ten vakar šlumštelėjo žolėn iš jūsų kišenės.
- Dzebukas, pone.
- Dzebukas? kilstelėjo antakius Gabrielius. - Kas jis toks?
- Kaip čia jums paaiškinus... Sakykim jeigu žmonėms gimsta vaikas, kuriam tėvai duoda vardą Žmogus, vadinasi, tas Žmogus yra tiesiog žmogus. O Dzebukas irgi yra tiesiog dzebukas.
- Tokia gyvūnų rūšis?
- Ne visai. Geriau derėtų sakyti nesybių.
- Nesybių? O kas jums pasakė, kas toks yra Dzebukas?
- Dzebukas.
- Vadinasi, tvirtinate, kad jūs savo minčių neturite?
- Ne aš, pone, anie taip tvirtina. Nė vienas žmogus savo minčių neturi.
- Tai kieno mintis mes dabar dėstome?
- Paprastai vienas žmogus prisileidžia artyn ne daugiau kaip dešimt anų, jų mintimis ir kalba.
Ši išvada Gabrielių pralinksmino, juo labiau kad Eliezaras, matyt, gavęs šeimininkės nurodymą, šnekėjo su juo pagarbiai, kantriai atsakinėjo į klausimus.
- O kokius anuos prisileidžiate, tarkim, jūs?
Senis priekaištingai dėbtelėjo į pašnekovą ir atsidūsėjęs paklausė:
- Tikrai norite žinoti?
- Tikrai, - nenusileido Gabrielius, pajutęs, kad sodininkas iš tiesų yra gavęs paliepimą būti paslaugus.
- Na, jeigu reikalaujate... Eliezaras pakėlė akis nuo kastuvo ir jau tyliau pasakė: -Vienas jų yra Lyjalas.
- Keistas vardas. Ir į ką tas Lyjalas panašus?
- Į tris liūtus, bet sudėtus į vieną.
- Gerai, tebus liūtai. O kiti?
- Dar yra rausvieji drambliukai. Apie jų dauginimosi ypatybes galima pasiskaityti slaptajame Liu Gu traktate Kaip ir anuomet. Kartais pasirodo mažučiukas Girtadienis tas tai kvailys, glaudžiasi pelkės akivaruose... Buvo užklydęs ir būrys tyločių, bet aš juos apibariau, tai visi ištipeno kaip kareivukai nudelbę galvas, - senis dusliai sukrizeno panosėje. - Net nežinau kur... Per vasaros šventes atklysta ir Juodasis Valtininkas, o grafas Sudie gyvena visai šalimais, ant kalniuko, kaip ir Uolusis Šikdarbis... Va, tokelės ir piesteliai tie tai dauginasi tuzinais, nuolat zuja aplinkui ausis...
- Ir viskas?
- Beveik. Jei neskaičiuotume silpukų, sentimentaliųjų pirstmergių ir kelių kalėdų dao...
Gabrielius klausėsi senio fantazijų su neslepiamu pasitenkinimu. Ūmai jam šovė paika mintis pasinaudoti šiuo nuprotėjėliu ir šiek tiek daugiau sužinoti apie ponią En.
- O ką iš jų nugirdote apie šių namų šeimininkę?
Akimoju Eliezaro žvilgsnis tapo kietas ir blizgus tartum deimantas, urbiantis Gabrieliaus akių raineles. Jis ilgokai tylėjo, bet galų gale vis dėlto pasiryžo ir prabilo, tik balsas jau buvo ne nuolankus, bet klastingai perspėjantis:
- Grafas Sudie minėjo, kad Maskvoje po griuvėsiais ji pasmaugė vienatinį savo sūnų.
Gabrieliaus nugara perbėgo ledinė šiurpo bangelė.
Bet ne dėl senio atsakymo.
Veikiau dėl savo klausimo, peržengusio elementaraus padorumo ribas.
Grįžęs į savo kambarį, pastebėjo, kad jo pirštai virpa. Kažkodėl įjungė televizorių. Ekrane sumirgėjo egzotiškos šalies vaizdai.
Priėjo prie lango.
Ežeras, raudoni šermukšniai. Keli čiurliai ant šakelės. Sako, jie pakyla į dešimties kilometrų aukštį ir tenai miega. Vieno Boeingo lakūnai būtent tokiame aukštyje regėjo miegančius čiurlius.
Po valandėlės nusisuko nuo lango. Nuo ežero.
Per TV rodė filmą apie Afrikos gyvūnus. Savanoje liūtai medžiojo stirną, bet sumedžiojo buivolą. Parsigriovė jį ant žemės ir ėmė ėsti.
Gyvą.
Šilkinis diktoriaus balsas: Kartais buivolas gyvas būna dar gerą pusvalandį, mat liūtai gerklės jam neperkanda bijo grėsmingų ragų.
Gabrielius suraukė kaktą ir mechaniškais judesiais iš kuprinės ėmė krautis likusius daiktus.