Andrius JAKUČIŪNAS

SEKLUMA

Sako, jie abu – ponas ir tarnas, – kitados radęsi tuose kraštuose lyg iš niekur: niekas niekada nėra matęs jų iš kur nors atvykstant, tačiau ir nebuvę kam paliudyt, kad jie visuomet čia gyvenę, nes galbūt čia gimė ir užaugo. Nevadinami atėjūnais, bet ir nebūdami čionykščiai, jie negalėję tikėtis ko nors daugiau, išskyrus tai, kas jiems tarsi savaime priklausė: juk tų žmonių kaip įmanydama purtėsi net pati žemė, vietoje, kur stovėjo jų namas, pasišiaušusi aukšta kalva. Gal todėl, kad į ją įkopti reikėdavę nemažai jėgų (o gal kaltas buvo nuo jų spinduliuojąs svetimumas), šie vyrai rodydavęsi mieste dar rečiau, negu būtų geidavusios smalsios akys.

Beje, pono gal apskritai niekas nė matyti buvo nematęs, nes anas, sako, išvis nepakildavęs iš savo krėslo ir buvo visiškai paskendęs savo reikaluose. Tik tarnas šventadieniais nulipdavęs nuo kalvos, – toks romus ir susikaupęs, kokius jie žinoję esant vien negyvėlius, kurie, vėjui nupusčius smėlį, tuose kraštuose kartais išlįsdavę į žemės paviršių šiurpinti gyvųjų, – ir keliaudavęs į turgų maisto, pakeliui gąsdindamas žmones tokiu pasibjaurėtinu kuklumu, kad šie net nedrįsdavę sviesti į jį akmens ar pagalio. Ir jo eisena būdavusi kitoniška, ne vietinė: dėdavęs kojas netvirtai, truputėlį siūbuodamas į šalis, kaip pajūry gyvenantys žmonės, kurių akys sugedusios nuo siūbuojančio vandens, o smegenys išpūstos vėjo, arba jūreiviai, didžią dalį gyvenimo praleidžią nerangiuose laivuose (atsitiktinai išgirdę kokį girždėjimą ar užesį, šie paskui krūpčioja manydami, neva jų laivas skęstąs); eidavęs, tarsi po jo kojom siūbuotų žemė, o jis iš visų jėgų stengtųsi nepasiduoti ant šono verčiančiai jėgai, tik darydavęs tai lengvai, lyg juokaudamas, leisdamas tam nematomam žemės siūbavimui save judinti, o kartais ir išvis su juo sutapdamas.

Bet drauge jo eisenenoje būdavę ir kažkokio – nežinia kam rodomo - dėkingumo, ir tas dėkingumas persmelkdavęs kiekvieną jo kūno narį, kai pakėlęs vieną pėdą nuo žemės, o kitos dar nepadėjęs, jis vieną akimirką tarsi pakibdavęs ore, ir tuo metu tarsi tyčia pasirodydavęs visiems labiau nesąs, negu esąs; todėl žmonės slapta džiūgaudavę, kai sukoręs bemaž pusę kelio, artėdamas ten, iš kur neseniai buvo išėjęs, nuovargio veikiamas tarnas vis tvirčiau remdavosi ton pačion žemėn, virš kurios dar prieš akimirką vaizdavo kybąs, o ypač tada, kai išvis netekęs lengvumo sėsdavosi ant akmens pailsinti sąnarių, - rodos, vien tik tam, kad parodytų savo kūno netobulumą ir bejėgystę, - ir, atsilapojęs marškinius, atverdavo šviesai ir jų akims savo sugeibusią odą, po kuria kliurksėdama maišėsi kūno bjaurastis. Šitaip jis nuramindavęs tuos, kuriuos dar prieš valandėlę buvo užrūstinęs, ir jį sekę pikti žmonių žvilgsniai užgesdavę.

Kitados - ypač tais laikais, kai jų svetimumas rodėsi dar gilesnis ir pavojingesnis, - prisiviję žmonės tarno klausdavę, iš kur jiedu atsiradę ir kas esą, tačiau reikia pasakyt, neką iš jo teišpešdavę, mat tarnas, rodos, ir pats nenutuokė, kaip ir kada jis atsidūrė tame svetingame krašte, kuris nūn jį maitino ir saugojo nuo atminties, galbūt didesnės už jį patį; jis atsakydavęs iš visų dalykų, kuriuos galbūt turėtų ar net privalėtų atsiminti, teatsimenąs, - ir dėl to esąs labai laimingas, - vien priešgimtinį norą rastis ir būti, kuris kitados tarsi plevenęs virš to, kas greičiausiai buvęs jis pats; esą kas iš to, jei jis staga prisimintų ką nors konkretaus, kas galbūt kitados jam turėję didelę reikšmę, – ar tai būtų koks daiktas, ar žmogus, – ir suvoktų save buvus jų sūkury ar kur nors šalia, lygiai taip pat, jei žinotų save kitados susisaisčius neišardomais kraujo ryšiais, kurie tarsi kokios grandinės prirakina rankas prie žmonos ir palikuonių – kas iš to, jei kitados neturėjęs pakankamai noro būti, kad rastųsi, nūn išvis negalėtų tartis esąs? Šitaip pasakęs, jis apsisukdavęs ir nueidavęs, ir žmonių kraujas gyslose suputodavęs.  

Kadangi ponas, - sako, - kiauras dienas ir naktis praleisdavęs kažką rašydamas, visas ūkis buvęs pavaldus tam nežinia kada atsiradusiam ir nežinia iš kur kilusiam tarnui, kuris, duodamas kuo mažiausiai dingsčių pagalvoti, kad kas nors galėtų priklausyti nuo jo valios, šeimininkavęs jame su didžiausia įstanga. Neprisimindamas dienos, kurią būtų galėjęs nematyti savo pono, - o šį, anot jo paties, jis suvokęs kaip poną dar pirmiau, negu save įpratęs matyti kaip tarną, - tas žmogus globojęs jį su neįprasta šioms vietoms pakanta, nesidomėdamas nei tuo, ką pats galbūt praeityje buvo nuveikęs, nei tuo, ką gal dar atliks lemčiai lėmus - diena iš dienos jo dvasia žydėjusi vien rūpesčiu, kad nebūtų sutrukdytas tas, kuris visą savo laiką buvo paskyręs rankraščių marginimui. Kadangi ponas, sako, neatitraukdavęs rankos nuo popieriaus net tada, kai priartėdavęs pusryčių, pietų ar vakarienės metas, maisto gabalėlius tarnas esą jam dėdavęs tiesiai į burną, maldaudamas Dievo, kad šie nebūtų per kieti arba per minkšti, o ponas turėtų pakantumo juos praryti, mat labiausiai bijodavęs, kad berašydamas šis neišleistų dvasios iš bado, ir jam nereikėtų krimstis, jog kuri nors iš pareigų, kurią jis savanoriškai ar kieno nors kito valia turėjo nešti, galėjusi būti atlikta netinkamai. Jis taip pat kasdien plaudavęs ponui rankas ir kojas, kas penkiolika dienų kirpdavęs nagus, vėsindavęs jį per karščius, o žiemą šildydavęs, rengdavęs vėsesniais arba šiltesniais drabužiais, šukuodavęs, valydavęs ausis, skusdavęs rašiklius, o dusyk į mėnesį Sodomos gyventojų papročiu suteikdavęs jam malonumą pro tamtyč kėdės dugne išpjautą apvalią skylutę. Likusį laiką jis praleisdavęs vienumoje, ant suolo palei namus, žiūrėdamas, kad koks piktavalis nesumanytų ropštis į kalvą ir burbėdavęs maldas, kurios turėję apsaugoti jo pono rankraštį nuo pavojų taip puikiai, kaip jis jį buvo apsaugojęs nuo savo paties smalsumo; įbedęs akis į vėjo ir dulkių stulpus, kurie į kalvos papėdę atbarškindavę iš dykumos šventųjų ir paklydusių keliautojų kaulus, negalvodamas apie tai, kas gal buvo ir kas gal dar bus, jis veikiau būtų sutikęs sutrūnyti vietoje, negu jam kada būtų kilęs noras pačiam priimti savo pono paslapties dalį - jis, niekuomet nematęs, neskaitęs ir nelietęs pono raštų, net nesijautęs skolingas sau akimirkos, kurią, užuot taip sunkai varginęsis dėl svetimo labo, galėtų paskirti tam, kad pagaliau sužinotų, ką lemties arba Dievo valia ponas kasdien krovė į gelstančius puslapius.

Sako, vieną rytą nešinas karštu viralu tarnas įžengęs į kambarį, ir išvydęs stebuklingąjį pono rankraštį nusviestą į kampą; šalia jo ant žemės mėčiusis rašalinė, plunksnos, smailinimui skirti peiliai, skudurėliai plunksnai valyti, o ir visa kita, ką ponas iki šios dienos kaip įmanydamas saugojęs. Tą akimirką, kai jis išvydęs ant grindų rankraštį, kai suvokęs jį atsidūrus tokioj didelėj nepagarboj ne todėl, kad ponas tą vietą išrinkęs jam gulėti, ne atsitiktinai nupuolusį, o atsainiai nusviestą (tarsi vien tam, kad jis galėtų neabejoti, jog niekam niekada jo nebeprireiks), - tąsyk, šalto prakaito išpiltas, visas virpėdamas jis supratęs, kad visus tarnystės metus, visas valandų valandas, kurių nesiekė, o ir nebuvo pajėgus suskaičiuoti, jį deginte deginęs virš jo valios ir atminties išvešėjęs smalsumas, kurio šešėlio tarsi koks augalas jis buvęs užgožtas, ir nė nenumanęs, kiek nedaug tereikią, kad pagaliau pasiektų tai, nuo ko tiek metų savavališkai buvo nusišalinęs.

Tirpstančiom rankom padėjęs viralą, tarnas puolęs prie rankraščio ir įsmeigęs akis į tekstą. Tai, ką jis išvydęs, jį siaubingai nuvylę – užuot radęs, kaip jis tikėjosi, surašyta visa, kas žinotina apie žemę ir pasaulį, o taip pat, užuot atpažinęs tam tikruose daugiareikšmiuose ženkluose save, - mat nujautęs, kad ponas naudojąsis jo siela ir atmintimi kaip savąja, - jis teaptikęs paprasčiausius skaičiavimus, patvirtinančius saulės bėgį ir metų kaitą, vėjo greičio ir temperatūros matus, vietos koordinatės ir visa kita, kas paprastai rašoma laivų žurnaluose. Apėmus dideliam siaubui, jis pašokęs ant kojų, su rankraščiu rankoje, ir įsmeigęs žvilgsnį į savo poną. O šis kaip visada sėdėjęs savo krėsle, įsmeigęs akis į tolumas, kuriose, regis, matė kažką svarbaus, visas nušvitęs ir atjaunėjęs, tvirtai įsitvėręs į stalo kraštą, tarsi nuo to, kaip stipriai jį laikys, priklausytų ne tik jųdviejų, bet ir visų likusiųjų lemtis. Dar labiau išgąsdintas tarnas tada pakėlęs galvą, ir už langų, kur metų metus matydavo tik smėlio dulkes, išvydęs ligi pat horizonto tyvuliuojančią jūrą, kurioje nebuvo jokio žemės lopinėlio, o ir jokio ženklo, kad jie čia kada nors būtų galėję išsikišti, jokių žmonių ir jų keliamo klegesio bei sumaišties; tąsyk, iš klaiko liedamas karštą viralą sau ant kojų, girgždindamas tarp dantų sutūpusias smiltis, jis supratęs, kad visus tuos nesuskaičiuotus ir nebeskaičiuotinus metus, kuriuos, užuot visom išgalėm stengęsis ką nors pakeisti, jis praledo uoliai rūpindamasis pono gerbūviu, jiedu paprasčiausiai buvo užplaukę ant seklumos.