Lūpa
Novelė
Visi buvo įpratę: Geručiui nors kuolą ant galvos tašyk tyli kaip žemė. Kai vienas kitas pastebėjo jo keistybę nei iš šio, nei iš to riktelti: nepasiduosiu! savo ausimis nepatikėjo. Kaip supratot, balsu rikteldavo. Nepasiduosiu! ir tyla. Nesvarbu: yra žmonių aplinkui, nėra, girdi kas nors ar negirdi. Jam visiškai nesvarbu kur alinėje į plačią bokalo ausį, poliklinikos tualete ar vidury nakties, už nugaros šiltai moteriškei ramiai dūsuojant į jo plinkantį pakaušį. Prieš tai, suprantama, turėjo kraujas užvirti gyslose, kad kaltų plaktukai smilkiniuose, o atsuktuvai badytų paširdžius.
Automobilių meistras Gerutis auksinių rankų vyras ir ne nagas. Visada pavaišins kitą. Žinoma, su bet kuo per tvorą nešoks. Šiaip jau tylus ir kantrus žmogus.
Geručio nepavadinsi slaptu girtuokliu, kuriam rytas prasideda antrą valandą nakties, o šalia lovos niekas iš vakaro nepadėjo ąsotėlio vandens... Kai auksinė gerklė išdžiūvusi, kai smėlis iš burnos ir ausų byra ant pagalvės, o dar... kokio nors Basanavičiaus paminklas tiesiai ant galvos... Taip, vos tik sudedi bluostą ir griūva!
Gerutis ne gėrikas. Jokios antgamtinės jėgos jo nesvaido iš lovos. Gerutis nėra miegojęs ant šaltų grindų. Bet...
Kas dabar Lietuvoje negeria? Kiaulės. Šunys. Na, gal dar sraigės ir šikšnosparniai... O Gerutis juk ne šikšnosparnis. Vieni, tie ne šunys ir ne kiaulės paskutinį centą pro gerklę praleidžia, kiti ne sraigės ir ne plėviasparniai žino, kada gana.
Auksinių rankų meistras, kaip jau sakyta, mokėjo susimti. Jis ilgą laiką dirbo Kaune. Klientai Gerutį nepaprastai gerbė. Gerutis tikrų tikriausias meistro vardas, jokia pravardė. Ir šitas vardas Geručiui labai pritiko: baigęs darbą, jis visuomet, būdavo, švariai nuvalys raktus ir raktelius, tvarkingai sudėlios atsargines detales... Kitiems firmos vyrams net gėda buvo žiūrėtį į tokį švaruolį geruolį. Visiems pikta, kad rytais Geručiui rankos nedreba. Bet patogu: pasitaikys įkyrus kaip žąsinas klientas, vyrai akimirksniu apsisprendžia: Žinote, tamstai tiktai Gerutis gali padėti... O ką Gerutis? O nieko padeda, nors taip norėtų pasiūsti įkyruolį kur nors, kad ir šunims uodegų mazgyti. Sykiu ir tuos vyrus, tuos savo kolegas... Bet nesiuntė.
Vieną dieną Gerutis suprato, kad labiau už visus šiame pasaulyje jį nervina ne klientai ir ne bendradarbiai, o firmos bosas. Argi ne jis, apsiavęs naujais, šviesiai rusvais riestanosiais ir girgždančiais batais, kiekvieną rytą vaikštinėja pirmyn ir atgal pro pat Geručio nosį? Dar nespėjo Gerutis įsitaisyti duobėje po automobiliu, o bosas, žiūrėk, jau ir atpėdina. Ne šiaip sau pro šalį eina, bet kryptingai: sustoja, vėpso, kilnoja ant darbastalio tvarkingai sudėtus elektrinius grąžtus ir pjūklus, liečia dildes ir šaltkalčius...
Iš pradžių Gerutis savo susierzinimą atkakliai gramzdino į pasąmonės šulinį. Tikėtina, dorai nė pats nesuprasdamas, kaip čia jam taip sekasi. Tik vis dažniau ir garsiau rikteldavo: nepasiduosiu!..
Tą rytą Gerutis gerai pamena. Net labai gerai... Privažiavo daugybė klientų... Aplinkui bruzdesys, karštis... Vieni kala, kiti gręžia... Gerutį bosas užklupo prie darbastalio.
Meistras per jėgą bandė atsukti stipriai užrūdijusią veržlę ir atrodė labai susikaupęs. Tačiau taip tik atrodė. Iš tiesų jis akies krašteliu stebėjo prisiartinusį viršininką. Staiga bosas susidomėjo Geručio palaidine, tvarkingai pasverta ant kėdės atlošo. Atsargiai palietė drabužį, po to kilstelėjo, pauostė skverną ir kažką įkišo į palaidinės kišenėlę.
Jūs tikriausiai suprantat, kas atsitinka vyrui, kai jo drabužius pradeda uostinėti kitas vyras. O dar kišenėlėje raštelis: paskambink... Ir telefono numeris. Gerutis palaidinę nusviedė į šiukšliadėžę. Misinginė vinis, kurią laikė burnoje, trekštelėjo tarp dantų tarsi klevo lapo kotas.
Gerutis tiesus kaip kuolas ėjo ir išėjo pro firmos vartus. Kas jam, tikram vyrui, ta firma ir tas kvailas, visokių p... pilnas Kaunas?
Va, taip Gerutis atsidūrė kaime, tėviškėje. Su visa manta ir su žmona. Gailisi? Nė kiek. Ko čia gailėti juk dabar jisai pats sau gaspadorius! Triūsia, žinoma, dieną naktį. Bet ir pinigėliai byra...
Po metų Gerutis taip įsismagina, kad betaiso tiktai brangius automobilius. Žiūrėk, atvelka jam koks miesčionis tūzas arba kvadratinis gvėra ne mašinėlę, o metalinę armoniką... O po kelių dienų: prašom, važiuok, ponuli, sveikas! Ir išvažiuoja. Išsuka iš garažo blizgančiu mersu! Geručio kišenė vėl pasunkėjusi. Ir jis pats patenkintas, ir žmona laiminga, ir atjaunėjo gryname ore.
Iš tikrųjų jis net savo karo šūkį užmiršo.
Dabar baigęs rimtą darbą Gerutis užsiveda. Kaip kitaip, juk jis ne koks nors kaunietis dendis, iš tolo dvelkiantis kvepalais, kaip tasai kvailys. Stipriai užsiveda. O, šito prakeikto diedo kvepalus Gerutis užuostų per kilometrą, vidury nakties, tamsiausioje girioje, giliausiame kape...
Kartais ir užuodžia. Pasivaidena Geručiui. Ypač po rimto darbelio, kaip jau minėta. Tada be degtinės jau nė iš vietos. O ką daro vyrai, iki žiaunų prisipylę geros degtinėlės? Tikra tiesa: jie sėda prie vairo! Tiktai moterys niekada nesupras, kad akis užsipylusiam vyrui, tokiam kaip Gerutis, tiesiog būtini du dalykai vairas ir greitis!
O kad šita linksmybė baigiasi ties pirmuoju stulpu, tai koks, atsiprašau, tamstų reikalas? Šiaučius be batų gerai? Kriaučius be žipono irgi pasitaiko? O automobilių meistras be mašinos tai jau tragedija, ar ne?
Ne, Gerutis čia jokios tragedijos nemato. Bus tų mašinų! Kas kita kvapas. Ne dvokas, o salsvi bezdalai. Ir vaizdas... Tas svetimų plaukuotų šnervių raudonis, šokėjo žingsnelis nuo kėdės link darbastalio ir mostelėjimas: dirbk, iki pasimatymo, Geruti. Taip ir norisi ne kumščiu, o tuo vieninteliu daiktu tvoti per galvą.... Brrrr... Juk ir šunys laka vandenį, kai širdys jiems užkaista. Ką bekalbėt apie vyrus? Štai prie stalo susėda trise. Iš pradžių apšyla, paskui įsismagina. Galiausiai nė nebežino, kelintą ratą apsuko pabaigtuvių taurelė... Tuomet prie vyrų prisėda jau ir Audronė, Geručio žmona. Apsimeta irgi norinti taurele paskimbčioti. Bet iš tikrųjų ji negeria. Ji tyko: pasiseks nugvelbti automobilio raktus rytoj rytą Gerutis rankas kojas išbučiuos! Už protą. Už moterišką gudrumą... Tuštėjant paskutiniam baltosios butelaičiui, rausdamasis kišenėse, tyliai ir švelniai vyras paklausia:
Zuikuti, ar nematei rakčiukų?
Nemačiau, katinėli, atsako moteris.
Valandėlę Gerutis sėdi ramus. Balbatuoja su vyrais apie bites ir šūdvabalius. Ginčijasi, kurių Lietuvoje daugiau. Bet po valandėlės Geručiui vėl sukirba:
Zuiki, kur rakteliai?
Sakiau, kad nežinau.
Gerk, gerk! rėkia pabaigtuvininkai. Tuščia jų. Atsiras.
Gurkštelėjęs Gerutis vėl valandėlę užmiršta raktus. Jam šūdvabalių Lietuvoje dabar
daugiau, ir gana. Vyrai nesutinka. Žino: nebus ginčo, baigsis degtinė. O dykas gėrimas pats saldžiausias. Bando įtikinti Gerutį, jog sugriuvus kolchozui, mažiau šūdo kaime. Ir šūdvabaliams maisto pritrūko...
Audrute, kur raktukai? beveik piktai klausia meistras.
Nežinau, ginasi moteriškė.
Audra, kur raktai?
Sakiau.
Rupūže, kur raktai?! siunta Gerutis.
Ne... nežinau.
Curva medine... atiduok raktus! rėkia vyras.
Ne... klykteli žmona.
Ir Gerutis pakelia ranką. Pats nepatikėtų. Pirmą kartą gyvenime. Prieš moterį...
Rodos, net nedarė nieko, o Audronė gretimame kambaryje jau rauda, susiėmusi galvą. Laukujės durys praviros... Pabaigtuvininkų nė kvapo... Gerutis žiūri į vėjo brazdinamas duris, kažką galvoja. Galva sunki nuo minčių. Svyra ir svyra, kol nusileidžia į šaltienos lėkštę. Į smegenis prilenda šūdvabalių. Įsipenėjusių, avinčių mažutėlaičiais, geltonais, girgždančiais batais...
Kitą rytą meistrui nebe juokai. Raktų niekur nėra! Jis keturiomis išnaršo pastalę, patikrina spintas ir spinteles, netgi nešvarių baltinių dėžę iškrečia... Paskui išvaikščioja kiemą, apžiūri kiekvieną dulkę dirbtuvėje... Kaip į vandenį!
Gerutis saikdina žmoną, gąsdina nukaposiąs savo zuikučiui nagus... Įgąsdinta Audrutė visados sukalbamesnė jiedu susitaiko. Jau abu ieško raktų. Pasikeisdami semia iš šulinio vandenį. Semia ir pila į rėtį. Žiūri, ar nesublizgės...
Kai šulinys jau tuščias, Gerutis šnopuoja pas kaimyną, pasiskolina kopėčias, lipa į šulinį, gremžia smėlį iš dugno. Audrutė tą smėlį plauna... Aukso ieškotojai, ir gana! Bet viskas veltui: raktelių šulinyje nėra.
Tuomet ateina pievutės eilė. Juk vakar ten ne sykį būta karališkų reikalų!
Kaip tyčia, žoliapjovė sugedusi. Gerutis atsineša avikirpes žirkles. Kerpa žolę prie pat šaknų. Kaimynas stovi palei tvorą, žiūri, juokiasi ir jau kelintą kartą kartoja:
A tu durns, a tu durns...
O čia dar bitė, nebuvėlė... Tik cvakt į apatinę lūpą! Gerutis strykteli, mostiguoja rankomis, laksto po pievą.
A tu durns, a tu durns... neatsistebi kaimynas.
Palauk, aš tau parodysiu... sušnypščia meistras.
Įbėgęs vidun, Gerutis tiesiu taikymu puola prie šaldytuvo. Atidaro šaldymo kamerą plyšaudamas:
Audra, ledo! Duok ledo!
Katinėli, kas tau? nusigandusi klausia žmona.
Lūpa! Lūpa!.. rėkia Gerutis. Audra! Tu pažiūrėk, kokia mano lūpa...
Bet žmona nežiūri į Geručio lūpą.
Rakčiukai, aikteli, pamačiusi iš šaldiklio kameros krentančius raktelius.
Lūpa!.. Lūpa! jau baubte baubia Gerutis.
Tu pats Lūpa! teškia žmona.
Dabar visi kaime žino, kad auksinių rankų automobilių meistras Lūpa gyvena tuojau už kalniuko, prie trijų pušų.
2008-10-21
Veliuona