Violeta ŠOBLINSKAITĖ
Anyžių skonio ledinukas
Urtė mėgo šokoladinius saldainius ir vis dar mokėjo laukti laiškų. Ne tų, elektroninių, kuriuose pranešama, kad tokią ir tokią dieną rengiamas vertėjų seminaras arba primenama, kad Tamsta, gerbiamasis kolega (e) pamiršote susimokėti nario mokestį. Eleresui kam gi daugiau?
Urtė laukdavo paprastų laiškų nuo saviškių. Jai patiko žinoti, kad dėdina jau sukišo į žemę jurginus ir pasisodino bulves arba kad viskas suvalyta, liko tik batviniai rautini. Ji užmigdavo rami, žinodama, jog Lygumose visi sveiki net ir Anupro, dėdinos pusbrolio, krikšto motinos sesers berniukas jau išgijo, nors neturi kaip ir visi šiandieniniai kūdikiai! ak jau tu, pone Dieve, jokio imuniteto, žinai, Urtele, kokios dabar tos jaunos mamos nė viena nenori vaiko pati maitinti, žiūri tik į visokius tuos mišinius, lyg vaikai ne vaikai būtų, o kokie nors veršeliai...
Bet visa tai, kuo Urtė skanino prėską senmergės gyvenimą Vilniuje, po universiteto taip ir užsilikusi atskirtyje nuo savųjų, tenai ir tūno. Namie. Gal Rafaelė, ilgakojė jauna feministė, laiptinės kaimynė, auginanti ne vaiką, o auksaspalvį retriverį, nepamirš jos pašto dėžutės? Juk pažadėta lauktuvių. Zuikio pyrago, kitaip tariant. Rafaelei. Ir retriveriui bene gaila? Urtė juk turi pinigų. Laimė, kad turi ir butelį. Du! Vienas paruoštas dovanų, atiduos Gunilai. Kiek vėliau. Kai paaiškės, jog tikrai pataikė tenai, kur reikia. O kol kas, visa sustirusi nuo ankstyvo rudens ryto žvarbos, Urtė sėdi ant suolelio priešais Visbio katedrą, žiūri į vandenis, kuriuos naktį perplaukė Gotlandsline keltu ir užkandžiauja: lagaminas atidarytas, vienoje Urtės rankoje rūkytos dešros rinkė, kitoje į Lietuvos rytą susuktas Alitos brendžio butelis. Cigaretei rankos nebėr. Gaila.
Suprantama, dešrą galima laikinai pasidėti šalia. Ant suoliuko sočiai vietos. Bet švedai keliasi anksti. Matyt, juos prikelia bjaurūs, anaiptol ne veisliniai švediški šunys. Ryto metą visas Visbis vedžioja šunis. Nuo šešių. Nuo to akimirksnio, kai Urtė prisėdo ant suolelio. Šunų šeimininkai į Urtę nekreipia dėmesio. Bet jų šunys oho! Kvepia jiems lietuviška, kadugiu ir česnakėliu pagardinta dešrikė!
Atsikandusi dar vieną nemenką kąsnį Urtė, beviltiškai alkana ir dėl to susineršusi, saugodama savo proviantą nuo švediškų kiemterjerų, įgrūda dešrą į lagaminą, sugraibo kišenėje cigaretes ir laiminga užsirūko: Brendis jos viduriuose jau sušilo.
Gražu! Maukiu iš kaklelio kaip Karoliniškių chroniai, bando bartis pati ant savęs.
Nepadeda. Norisi dar vieno gurkšnio. Net ne gurkšnio, o mauko Urtė seniai nebebuvo tokia pavargusi, kokia yra čia ir dabar, Dievų krašte, priešais Visbio katedrą su aukso gaidžiu ant pagrindinio kupolo, atsukusi nugarą namui, kurio durys jai kol kas uždarytos.
Iš Vilniaus ji trenkėsi autobusu į Rygą, Rygoje sėdo į keltą, plaukė nejausdama kad plaukia, nes aplinkui zujo paslaugūs stiuardai, siūlantys ir šį, ir tą, o pavakare išlipo Nyneshamne, tuščioje lyg maro išmarintoje prieplaukoje, kur nė vieno žmogaus, vien atviros durys, neišjungti kompiuteriai ir už penkias kronas keleivių daiktus pasaugantys automatai... Vienam iš tokių sargų Urtė įmetė į gerklę monetą ir palikusi savo nešulius lūkuriuoti vidurnaktį išplauksiančio kelto, patraukė į miestelį: suskaičiavo visas ten surikiuotas cementines antis, žyminčias akligatvius ir pėsčiųjų perėjas, užsiropštė į aukštai aukštai ant kalkakmenio uolų pasilipusią katedrą, nusileido žemyn, grįžo į prieplauką, nes Nyneshamne jau žiebėsi žiburiai, ir galiausiai išvydo čia šiokią tokią gyvastį: atsivėrė langelis, prekiaujantis hotdogais, o kiek vėliau ir kasa, išspjovusi Urtei bilietą į naktinį, aštuonių denių laivą.
Keleivių laukimo salėje ji pasijuto labai neblogai: šalia arkliagalvių, į kelioninius skaitalus nunirusių švedžių, Lietuvoje šiaip jau ne visai patrauklus Urtės veidas, tiesiog švietė: Jėzau, Dėdina, kad žinotumei, kokios tos skandinavų moterys! Dabar aš suprantu, ko žuvėdams Lietuvoje reikėjo, ko jie į mūsų krantą brovėsi...
Tačiau laive, atsišvartavusiame iš Nyneshamno, nebuvo barų anei stuartų, panašių į tuos, kurie zujo aplinkui, vos tik pajudėjus iš Rygos, tad nakties, juoba savo švytinčio veido toje naktyje, Urtė tikrai neturėjo už ką pagirti. Sakote, yra tame kelte barų? Gal. Gal tik Urtė nepataikė: švediškai ji nemokėjo, tad nusipirko netikusį bilietą į bendrąją salę. Sėdomis nepamiegosi. Nepatogu sėdomis. Urtei jau seniai gelia sąnarius. Tad nusižiūrėjusi į švedus, išsitiesė ant grindų. Leptopą pasikišo po galva. Dar nukniauks, neduok Dieve: pernelyg įtartinų tipelių aplinkui... Deja, užsnūsti nepavyko. Kas nors vis rioglinosi per ją lyg per slenkstį: skjūz my ir skjūz mi! Eikit šikt! Ėjo. Tualetų durys: taukšt taukšt, taukšt taukšt. Iki pat Visbio.
Taukšt taukšt, taukšt taukšt! Vėl?! Kiek galima myžt, sutriai?
Alitos brendžio sušildytą, kone užsnūdusią Urtę staiga kumšteli moteris. Ne, moteris paskui. Iš pradžių durys: taukšt. Tos, už nugaros. Iš jų ir išlindo susivėlusi arkliagalvė: Hei! Ne Gunila. Velniai žino kas. Bet Urtei nesvarbu. Hei! ir viskas gerai: yra dušas, kuriame lieka kelionės dulkės, pagalvė, ant kurios galima dėti galvą, ir apklotas, kuris šildo puikiau, nei Alitos brendis. Kariljono, sveikinančio Visbį, sulaukusį ryto, Urtė jau nebegirdi: žinok, Dėdina, miegojau gal dvylika valandų kaip užmušta!
Tiktai kitą rytą, jau apvaikščiojusi cementinius avinėlius (Nyneshamne baltos antys, o Visbyje balti avinėliai, mieloji Dėdina!), žyminčius Dievų krašto sostinės akligatvius ir pėsčiųjų perėjas, Urtė atsiminė, ko atvažiavusi į Baltic centre versti Patriko Ziūskindo. Ne, jei manote, kad tai garsusis kūrinys Kvepalai. Vieno žudiko istorija, apsirinkate. Urtė turi kitą užsakymą. Kauno jaunimo kamerinis jai užsakė Kontrabosą tokią žiauriai šyzovą monopjesę, savitai interpretuojančią fašizmo galimybę pagaliau viešai paskelbti ne, ne Mein Kampf, o tik garsiai surikti Gott mit uns!, iškaltą ant esesininkų diržų sagčių, kad visi galėtų narsiai rėkti heil!
Kontrabosą, beje, gerokai anksčiau išvertė amžinatilsį Jurgis Kunčinas, Urtės kolega, ir netgi paskelbė Metuose. Dėl to kilo šiokios tokios sumaišties: teatro direktorius, pasiskambinęs Urtei, po dienos atšaukė užsakymą, bet po savaitės ir vėl paskambino: teatrui reikią kitokio vertimo! Kunčino verstos frazės joks aktorius nepajėgsiąs vienu atokvėpiu ištarti netgi Aleksandras Rubinovas, būsimasis Ziūskindo Kontrabosininkas!
Ne visai ramia širdimi Urtė sutiko imtis užsakymo. Bet ėmėsi. Specialiai nėjo į Mažvydą, kuriame saugomi visi leidiniai, kad nekiltų pagunda užmestį akį, koks vis dėlto yra neseniai į smėlynus išlydėto kolegos tekstas. Buvo vertusi teatrui. Ne vieną kartą. Žinojo, ką reiškia spazmuojanti diafragma. Išmanė, kas yra pauzė... Beje, atsivežė į Visbį ir kasetę spektalio, pastatyto Vokietijoje įrašą. Bet vokiečių kitokia frazės apimtis. Kitokia nei lietuvių. Todėl Urtė Visbyje prakaitavo, bandydama kuo tiksliau sudėti kablelius ir taškus. Kitaip tariant, leisdama aktoriui įkvėpti ir iškvėpti: Chromuotas plienas. O anksčiau buvo naudojamos žarnos. Sol styga, štai ta, viršuj, dažniausiai griežiama solo, jei tik įstengiama. Baisūs pinigai už vieną stygą. Manau, kad už visą komplektą šiandien būtų koks šimtas šešiasdešimt markių. Kai aš pradėjau groti, kainavo keturiasdešimt. Tos kainos kyla kaip ant mielių.
Staiga Urtei pritrūko žodžio. Keturioliktame puslapyje. Kartais taip nutinka visiems vertėjams.
Ji pasilypėjo į antrąjį Baltic centre aukštą. Yra! Šlapoberskis, kas daugiau tau čia bus? Žodynas toks. Beveik naujas. Nesutrintas, kokie paprastai būna žodynai, kuriais dažnai naudojamasi.
Parsinešusi į savo kambarėlį, atsivertė...
Vargsti, plunksnos broli, o gal sese? Vark! Visi mes keikiame dienas, bet niekur nedingsi... Linkiu sveikatos!
Jurgis
Urtei išdžiūvo burna. Lyg apsivalgius anyžinių saldainių. Ledinukų. Juos mėgsta maži švedukai, taip pat ir dantų protezais jau kaukšinčios švedės. Anyžiai, sako, patinka netgi šunims. Švedų šunims, kiemterjerams. Reikės nupirkti anyžių kvapu įdarytą kaulą auksaspalviui Rafaelės retriveriui. Būtinai. O tai kvankai ką? Tai bent vardas: Rafaelė! Mirk iš juoko. Nors juoktis Urtė nė neketina. Tas Jurgio laiškas. Ar laiškas? Juk jau po mirties. Na, ne visai po mirties, žinoma: Urtė supranta, kad Jurgio Visbyje būta gyvo. Gyvut gyvutėlio. Ir dirbta. Gal net prie to paties Ziūskindo. Tačiau žodyno tituliniame puslapyje datos nėra. Tik tie žodžiai. Rašyti plunksna. Tušu. Riebiomis, o grakščiomis raidėmis kaip Jurgis mėgo. Apačioje antspaudas, ką Jurgis irgi mėgo. Antspaudo šriftas, lyginant su ranka rašytais linkėjimais mažutėlytės raidytės. Times New Roman, kaip šuns blusos:
Jurgis KUNČINAS
Moniuškos 203, LT-2040 Vilnius
Staiga Urtė atsiminė tebeturinti pusiau nugertą butelaitį, vis dar susuktą į Lietuvos rytą. Užsirakino duris. Pusiau pravėrė langą, išeinantį į Visbio katedrą, į čerpėmis dengtus švediškus stogus: žinok, Dėdina, toks jausmas, kad ant kiekvieno iš jų gali gyventi Karlsonas, tikrai! į už stogų mėlynuojančią jūrą.
Ačiū už sveikatą, Jurgi. Imam? S gorlyška! Kaip seni manųjų Karoliniškių ar tavo Žvėryno pijokai...
Kariljonas katedros bokšte sugrojo dienos pabaigą. Temo. Turistų jau nė vieno: ko neišgerti? Niekas nestovės po pravertu langu ir nesiklausys paslapčiomis, kaip sėdi kambaryje dviese, geria iš kakliuko lietuvišką degtinę ir triauškina anyžinius saldainius. Tylomis. Gal nebyliai? O gal todėl, kad dviese.
Po savaitės Urtė baigė vertimą ir išsiuntė elektroniu paštu Rafaelei: jei nesunku atspausdink ir nunešk į Kauno kamerinį, gerai? Grįšiu dar po dviejų savaičių.
Namo, į Lietuvą, Urtės kelias buvo dar bjauresnis: kone pusdienį autobusu iki Karshamno, naktis kelte, iš Klaipėdos vėl autobusas. O dar, kvaišė, pataikė ne į tokį, kuris varo magistrale. Dardėjo ir kratėsi panemuniais, vilkų kraštu: Vilkiškiai, Vilkyčiai, Vilkija... Maniau, galą gausiu, kol iki Vilniaus parsikasiu, mieloji Dėdina, verčiau jau būčiau į šoną pasukusi, jus visus aplankiusi...
Rytojaus rytą, o jei tiksliau tai gražiai apypiete, nes miegojo gal iki dviejų, Urtė paskambino į teatrą. Direktoriui.
Na, kaip Kontraboso vertimas. Ar tiko?
Jau repetuojam!
Džiaugiuosi. O kada pasirašysim sutartį? Grįžau iš Švedijos, reikėtų honoraro...
Už ką?
Kaip tai už ką? Už Ziūskindą!
Kad už Ziūskindą jau sumokėta!
Tikrai negavau nė cento!
Ir negalėjot gauti. Gauna kas išverčia.
O kas... išvertė?
Kažkokia naujokė. Bet gerai! Tiesiog puikiai! Nebepamenu dabar pavardės. Tik vardą. Rafaelė. Dieviškas vardas. Sakė, kad jūs Švedijoje, kad neturite dabar laiko, kad rekomendavote...
Urtė padėjo ragelį. Nebelaukė sakinio pabaigos: juk perspėjo mane Jurgis, kai lupome iš kakliuko, užsidarę mažyčiame Baltic centre kambarėlyje su vaizdu į jūrą, į dangaus ir jūros sandūroje numanomą Lietuvą, kad nevežčiau Rafaelei lauktuvių ledinukų. Anyžių skonio. Ir kad neerzinčiau auksinio jos retriverio... Perspėjo!