Sara Poisson

                              Kvailos moters kambarys

“Lengva žmogui, kai esi tikras žmogus, gyventi oloje, toli nuo visų”.

                                                                                                        S.Beckett. “Pabaiga”.

Buvau kvaila moteris. Rinkausi sau kvailas šukuosenas su standžiais ir pašiauštais kuodais. Viršugalvyje švietė mano tikroji plaukų spalva – kadangi dažyti plaukai vis dėlto nepraranda savybės augti. Tiesą sakant, ten žydėjo mano kvailumo žiedas. Kvaila, kad pati negalėjau jo pauostyti, bet dar kvailiau būtų, kad kažkokiu būdu man tai būtų pavykę.

Mano kvailumas man atrodė visiškai vidutiniškas. Kai, pralenkdama madą,  dvejais metais anksčiau išeidavau į gatvę apsimovusi šviestuvo gobtuvą primenantį pūstą sijoną su sutraukta apačia, matydavau į mane nukreiptas šypsenas ir nuostabą, o gatvėje už nugaros  girdėjau krizenant. Puikiai žinojau, ką reiškia mados intervalas moteriai. Vis dėlto kitaip rengtis negalėjau dėl savo pašvęstojo kvailumo.

Fizionominė botanika gėlės svogūnėlį ir jo formą sieja su uždarumo ir ilgesio kodu. Šios teorijos fone mano kvailumas man paprasčiausiai sakydavo, kad mano ilgesys ir uždarumas atėjo ir išėjo anksčiau nei kitų moterų. Mano kvailumas kartais suvokdavo save kaip individualaus vyksmo greičio neadekvatumą bendram veiksmui. Mados užuomazga, tikėjau, susiformuoja kažkokiuose kosmoso sluoksniuose, į kuriuos reaguoju greičiau nei kiti individai. Ir tai yra kvaila.

Vieną akimirką, jau nebepamenu kurią, staiga  suvokiau, jog esu kvaila. Manau, kad tai buvo svarbiausias mano gyvenimo apreiškimas. Man buvo apreikšta mano esatis, esmė, esencija ir galbūt visa Jos Ekscelencija Kvailybė, kurią turėčiau garbinti kaip savo šventąjį debesį, šaknį ir savo sėklą ar ir visą savąjį Dievą.

Niekada nesikeisčiau vietomis su protingu ar išmintingu žmogumi, kuris nuolat abejoja savo protu bei išmintimi, galvojau. Tasai protingasis dvejoja dėl vienintelės priežasties: jam tiesiog nebuvo apreikšta, jog jis protingas ar išmintingas. Dėl to, užuot patyręs savęs suvokimo palaimą, jis jaučiasi badomas abejonių, kurios piktesnės už pikčiausias adatas.

Man buvo apreikšta, jog esu kvaila beveik taip pat natūraliai, kaip kad buvo parodyta, kad esu moteris, o ne vyras. Lygiai kaip nebeabejojau, jog esu moteris, lygiai taip tikėjau ir žinojau, jog esu kvaila. Šis žinojimas buvo man netgi svarbesnis už kvailos moters funkciją: kvailų moterų yra daug, bet labai mažai kuri iš jų žino, jog yra kvaila. Graudu, kai kvaila moteris pretenduoja į protingos moters vietą, nors jos kvailumas visiems akivaizdus kaip nubėgusios pėdkelnių akys. Kvaila nesusivokusi moteris yra visuomenės liga. Kvaila susivokusi moteris įsirengia sau kvailos moters kambarį, kuriame jos kvailumas gali būti suformuotas nelyginant estetiškai patrauklus daiktas.

Jei remsimės fizionomine botanika, kvaila nesusivokusi moteris atitinka ilgesingąją snieguolę ar kroką, o susivokusi – kvapniąją erškėtrožę arba į saulę besigręžiančią saulėgrąžą: ši veikia, užuot ilgėjusis. Kadangi mano kvailumas man diktavo, jog atitinku kažką tarp erškėtrožės ir saulėgrąžos, savo kambariui pasirinkau blausiai oranžinę sienų spalvą. Veikiau. Svogūniški sijonėliai buvo mano praeity. Oranžinė spalva blaškė niūrią nuotaiką ir leido mano kvailumui išsiskleisti nevaržomam. Tiek, kiek tiktai netrukdė mano darbas, kuris mane užimdavo tris dienas per savaitę. Iš pradžių ten man buvo patikėta aptarnauti prekybos salę, bet vėliau turbūt buvo atkreiptas dėmesys į mano sijonus, ir aš, kaip vis dar kažkokiu būdu naudinga, bet gėdinga, buvau nustumta į tolimiausiąjį biuro kabinetą, kuriame dirbau pakankamai atsakingą darbą, tačiau buvau beveik visiškai paslėpta nuo klientų akių. Kaip keista rožinė ar kreminė saulėgrąža, kuriai priskiriamas savo pačių erzinantis kvailumas.

Šis išstūmimas buvo ženklas, kad privalau ieškoti savo kambario. Vieną gražų vakarą išsitiesiau ant savo sofutės ir įjungiau visą savo psichinį paieškos mechanizmą. Jau tą patį vakarą žinojau, kur yra kvailos moters kambarys: jau buvau tame kambaryje, ir man neprireikė jo ieškoti niekur kitur. Tai prilygo kvailai sėkmei. Tereikėjo visiems laikams atsisveikinti su pilkšvai melsva sienų spalva. Tiesa, ši spalva man labai patiko, bet ji turėjo dingti tarsi būtų sušvirkšta giliai po stora oda. Turėjau ją pasilikti, kaip būseną, apie kurią nekalbama. Privalėjau atsisakyti kankinančios potencijos, jog galiu būti ir protinga, kaip kad kažkada atsisakiau būti chemike, biologe, medike. Privalėjau tapti kvaila moterimi su tikra vyriška aistra vaisingiems atsiribojimams, specializacijoms, obsesijoms. Jutau pašaukimą šiai kvailumo specializacijai.

Šviesiai oranžinė spalva. Ji reiškė saulę, dykinėjimą, žaidimą, kūrybiškumą, džiaugsmą, specifinę vienuolystę, tačiau ir narcisizmą, aroganciją. Be to, ji buvo Veneros spalva. Manau, kad tai virto pačiais tikriausiais kvailumo dėmenimis. Tyrinėdama oranžinę spalvą, atkreipiau dėmesį, jog vyrai ir moterys, mėgstantys šią spalvą, laikomi nepatikimais sutuoktiniais, tėvais ir motinomis. Tačiau labiausiai mane užkabino, jog šviesiai oranžinė spalva yra Amerikos kalėjimų, skirtų jauniems nusikaltėliams, spalva. Šis pasirinkimas siekė praėjusio amžiaus vidurį, kai po II Pasaulinio karo Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno mokslinė tiriamoji bazė Pentagono užsakymu atliko eksperimentą. Jo tikslas buvo nustatyti, kaip spalvos veikia žmogaus psichiką ir kokia spalva tinkamiausia povandeninio laivo viduje, įvykus avarijai, streso metu. Pasirodė, kad labiausiai čia tinkama šviesiai oranžinė, kuri ramina ir slopina agresyvumą. Jauni nusikaltėliai tokioje aplinkoje nurimdavo po dešimties minučių, ir tai buvo veiksmingiau už fizinį jų tramdymą. Po pusvalandžio tie jauni karšti gaidžiukai jau imdavo snūduriuoti ar net užmigdavo.

Pasirinkau šią spalvą neabejodama. Įsivaizdavau, kad štai tokiame kambaryje išvyniosiu savo kvailybę kaip rietimą gurgždančio oranžinio kartūno. Maniausi turinti būstą, prilygstantį svarbioms, nors ir sunkiai perprantamoms teoremoms. Regėjau savo kambarį kaip slaptą, neįkyrų moliūgą, kurio rūšinės savybės buvo įtrauktos į vidų. Mano kambario-moliūgo esmė buvo palikta uždarybei. Vis dėlto palikau metonimiją, kurią  transliavau per langus. Išmečiau užuolaidas ir karnizus. Mano kambario langai trečiajame aukšte buvo skirti iš dalies apnuoginti visą mano kvailumo dimensiją. Pro juos turėjau skleisti visą savo moliūgiškumą, sumišusį su elektros lempučių šviesa ir iš esmės labai artimą tai šviesai. Moliūgiškumo ir šviesos kokteilis buvo mano, kvailos moters, šviesos spalva.  Galbūt tai buvo maistingas trynys, iš kurio kada nors turėjau išsiristi kaip ypatingas viščiukas. Galbūt funkcionavau kaip specialią paskirtį turinčio kiaušinio muliažas, kuriame kvailos moters kambarys atstojo trynį.

Vakarais, kai virš lovos įsijungdavau sieninę lemputę, kuri auksindavo manojo moliūgo vidų, galvodavau apie kvailą, infantilią savo ir visų priklausomybę nuo elektros. Apie tai, kad, išjungus elektrą, per tris dienas pašvinktume drauge su visais ligoninės laboratorijas primenančiais prekybos centrais, imtume pūti lyg vienas didelis lavonas. Gatvėmis zujantis automobilių gyvsidabris staiga taptų trombais, kurie lavonui  nebėra svarbūs: nebebūtų kur vežti banko mokėjimo kortelių, kurių be elektros neperskaitytų nė vienas bankas ir parduotuvė. Kortelių, kurios turguje keltų juoką. Galvojau apie žmogaus vaikystę su ankstyvąja jaunyste jos paribiuose. Apie nesibaigiančią vaikystę žmonių, atsidūrusių elektros gamintojų ir bankų gniaužtuose. Apie vaikystę, kuri dažniausiai trunka apie trečdalį žmogaus gyvenimo. Maždaug iki dvidešimties metų ir net daugiau žmogus laikomas nesubrendusiu, nepasiruošusiu rimtiems sprendimams, politiniam gyvenimui, rimtam verslui. Vien tik poetai ar kitokie artistai, įskaitant ir prostitutes, visi tie iš linksmintojų ar liūdintojų kategorijos, dar gali būti traktuojami kaip subrendę visuomeninės naudos tiekėjai. Jiem buvo skirta žadinti emocijas, sušvirkšti klijų į praskydusį jausmų pasaulį. Visiems kitiems priskiriamas sąlyginis kvailumo, mandagiai vadinamo jaunumu ar nevisišku brandumu, vaidmuo. Manoma, kad tik maždaug po dvidešimt penkerių ir maždaug iki šešiasdešimties žmogus subrendęs nebūti kvailas, jei tik apskritai tam subrendo. Iki brandžios jaunystės ir vėliau įstatymas ima tradiciškai ginti žmogaus teisę į užtarnautą poilsį, mandagiai nutylėdamas apie bendrą nuovargį, kurio neišvengiama dalis yra ir psichinis bei intelektualinis nuovargis, kitaip sakant – kvailumas. Turint galvoje dalines socialines garantijas, kurias valstybė užtikrina vaikams, jaunimui bei senukams, galima teigti, jog valstybė gina kvailumą kaip kažką jai ypač svarbaus. Nekalbant apie tai, kad ji besąlygiškai gina psichikos ligonius bei žmones, turinčius rimtų intelekto sutrikimų. Valstybė mano akims vėrėsi kaip gynėja gyvenimo, kurio trečdalis ar net pusė jo be mažiausio sąžinės graužimo atiduodama į Jos Ekscelencijos Kvailybės rankas.

Panašūs apmąstymai kas kartą sutvirtindavo mano pašaukimą būti kvaila moterimi, būti ja kuo drąsiausiai. Tai buvo Rojaus, arba Oranžinio Absoliuto siekimas. Jis mane kaitino.  Manosios abejonių pleiskanos nyko tarsi nuo gydomosios oranžinės Sulseno pastos. O juk anksčiau daug dažniau imdavau manyti, kad susikūriau sau pasaulį, panašų į gimdą, kuri tik ir laukia momento, kada galės mane išspjauti, kitaip sakant – pagimdyti.

Tą vasarą iš savo kambario išgabenau beveik pusę per dvi dešimtis gyvenimo metų kauptos bibliotekos, netoli trijų tūkstančių knygų. Kad mano kvailumas galėtų lengviau atsikvėpti. Jutau neregimą pasipriešinimą. Patyrusi apdailininkė, kuriai patikėjau savo būsimo kambario oranžines sienas, per mano kambario remontą patyrė įvairiausių negandų. Sirgo pati, vėliau buvo priversta slaugyti staiga pasiligojusius vaikus. Kai ji antrą sykį išdažė oranžines mano kambario sienas, dažytieji apmušalai staiga atšoko didžiausiomis pūslėmis. Dėl šventos ramybės kaltinome nekokybiškus klijus, tačiau trukdžiai galėjo būti daug sudėtingesnis dalykas. Kelias naktis iš eilės meistrė sapnavo oranžinį vabalą, kurio jai nesisekė sutraiškyti.

Ak, galvojau: jeigu  mes susikūrėme tokią didžiai globėjišką valstybinę pagarbą kvailumui, subrendusio gyvenimo vertę suskliausdami vaikystės ir senatvės skliaustais, atiduodami ją į dvipusio ir dviprasmiško kvailumo glėbį, tai kodėl gi šie paribiai negalėtų staiga tapti gyvenimo branduoliu? Arba – magišku atilsio ir žaidimų centru, kurio elementus mūsų brandžioji visuomenės dalis nesiliauja kartojusi atostogų metu? Juk visą vaikystės ir jaunystės metais akumuliuotą brandumą daugelis eikvoja tam, kad galėtų teisėtai pakvailioti savaitgaliais ar kur nors saulėtame kurorte.

Galutinis proto ir protingumo tikslas yra ne kas kita, o kvailystė, kuri nepaprastai panaši į šventuosiuoe raštuose aprašytąjį rojų ar išminčiams skirtas planetas. Dėl savojo apreiškimo, jog esu kvaila moteris, maniausi tą tikslą pasiekusi be vargo ir prakaito, tiesiog iš dieviškos malonės.  

Ir vis dėlto. Ar mano kvailybė pakankamai saugi? Ar tik nesielgiu su ja taip, kaip su aklosios žarnos atauga, kurios uždegimas gresia mano pačios egzistencijai? Kartais imdavau manyti, kad oranžiniame kambaryje auginamas kvailumas vieną dieną peraugs kambarį, ims pūliuoti, ir kažkas pasirūpins tą ataugą išoperuoti, idant nuo kraštutinės kvailybės užkrato apsaugotų visą kitą kur kas saikingiau kvailą pasaulį. Kartais virpėdavau iš baimės, įsiklausydama į garsus, kuriuos sukeldavo mano drebantis kūnas: dėl savo virpesių jis trynėsi į žalią dermantininę sofutės dangą. Tuo metu bandydavau atspėti, kiek laiko turėčiau šitaip drebėti, kad šioje dangoje pratrinčiau nesimetrišką skylę ir ar ji būtų labiau šleikšti, ar viso labo tik juokinga. Tai buvo kvaila.

 Kartais rytais, vairuojama nesuvokiamo instinkto, beveik visiškai nesąmoningai išsimuilindavau pėdas, o tada, tarsi persiritusi per kalno viršūnę ir tarsi riedėdama nuo kalno, tačiau jau sąmoningai, beveik su įkvepiančia nuostaba, kurią geba sukelti netikėta metafora ar paradoksas skaitomame tekse, baigdavau plovimo veiksmą. Mano baltos pėdos, kai jas plaudavau ir šluostydavausi, keldavo man narcizišką pasitenkinimą. Jaučiau skirtumą tarp ano, buvusio, savigraužiško santykio su savo narciziškumu ir dabartinio atsainumo, atsidavimo kvailam malonumui. Jaučiu tą skirtumą, kai galvoju apie savo malonumo prigimtį. Išgyvenau tą mąstomą skirtumą kaip gražų daiktą. Galvojau apie kvailą grožį ir apie protingą grožį, nepajėgdama nustatyti jų takoskyros. Galvojau apie tai, kad kvailas mano minties vingis ir gražus daiktas egzistuoja tam tikroje bendroje sistemoje, kad jie – bendravardikliški. Mane kuteno nematomas, vien tik mąstomas krizenimas, kuris buvo svetimas lengvai atpažįstamai aistrai.  O paskui staiga užslinkdavo mintis, jog kaip tik dėl to esu svetima visiems ir sykį būsiu išoperuota kaip gangrenuojantis apendiksas.

Kvailos moters kambariui ėmė vis labiau reikėti patvirtinimo, jog jis nėra vienintelis, o egzistuoja tam tikroje sistemoje su kitais kvailų moterų kambariais. Man ir kambariui reikėjo Kvailų moterų bendruomenės, Kvailų moterų kambarių karalijos. Šios karalijos nutariau ieškoti interneto svetainėse, kuriose moterys ieško moterų. Be abejonės, tarp moterų, kurios ieškojo vyrų, irgi buvo kvailų moterų ir gal net kvailesnių už kvailas moterų, bet negalėjau tikėtis, kad tas jų kvailumas bus man prieinamas, nes jis buvo siūlomas ne man, kvailai moteriai, o vyrams.  

 Toji rusė laukė manęs savo namuose kaip potencialios savo meilužės. Ji buvo man pirmoji moteris, ieškanti moters. Ji parašė man laišką, kuriame buvo pavaizduota ašaringa erotinė scena su dviejų moterų orgazmu kulminacijoje. Ši moteris man taip pat rašė sentimentalius meilės eilėraštukus, kurių tekstai priminė pigių popsinių dainelių tekstus. Niekada nebūčiau su ja susitikusi, jeigu viename laiške nebūtų parašiusi, jog gyvena tame pačiame mieste ir yra gimusi tų pačių metų to paties mėnesio tą pačią dieną kaip ir aš. Dar prieš pasimatymą, tiesa, sužinojau, kad ji dresuoja šunis. Prisiminiau, kad paauglystėje vienu metu buvau labai rimtai nutarusi, jog būsiu šunų dresuotoja. Netgi buvau pradėjusi versti knygą apie šunų dresavimą iš rusų kalbos. Šie sutapimai mane beveik kaitino. Kartais mes pasijuntame kaip maži vaikai ir užsinorime, kaip jie, imti į lovą šviežiai gautas dovanas. Iš dar visiškai neišsikristalizavusio erotinio postūmio. Arba iš prieraišumo ir nuosavybės jausmo mišinio, kuris vėliau persikelia ir į labiau subrendusias meiles, užimdamas ten didesnę ar mažesnę vietą. „Imsiu tave į lovą, Meilute. Būsi pirmoji mano moteris“- rašiau juokais tai moteriai dar prieš pasimatymą, tačiau buvau pakankamai kvaila, kad tuo patikėčiau.

 Mane pasitiko visa galva už mane žemesnė apkūnoka moterėlė, dažyta blondinė žydiška nosimi. Ji pasiūlė man žirnių sriubos ir pasidžiaugė, kad vakar po ilgesnio laiko vėl nusipirko žirnių. Aš jai atsakiau, kad vakar irgi pirkau žirnių ir kad tądien suvalgiau tris porcijas žirnių sriubos. Vėliau ji prasitarė, kad serga mėnesinėmis, apgailestaudama, kad negali manęs pasikviesti į savo lovą. Visa būtų buvę juokinga, jei ne tai, kad tokių pačių bėdų tą pačią dieną turėjau ir pati. Iš tiesų: vietoje to, kad nuraminčiau vienišystės drebulį, buvau apimta dvigubos vienatvės virpulių, beveik spazmų. Tarytum kvailos moters vienatvė žiūrėtų į savo atvaizdą veidrodyje ir regėtų regimai stiprėjančią savo baimę.

  Didžiąją mūsų pasimatymo dalį užėmė jos nuotraukų albumų kompiuteryje ir internete peržiūra. Tuose albumuose buvo daugiausiai jos pačios ir jos šeimos narių portretai bei draugių, kurių dauguma buvo lesbietės, atvaizdai. Kaip supratau, su dauguma tų lesbiečių ji turėjo vienokių ar kitokių kūniškų santykių. Albumų komentarai mane labiau vargino nei tenkino mano smalsumą. Be to, smagioji moterėlė taip džiaugėsi savo atvaizdais ir savimi, kad suvokiau ją kaip savidulkę gėlę, kuriai nesu niekaip reikalinga. „Bet aš visur tokia energinga, ar ne? Va, bet juk aš tokia sultinga, juk taip? Aš čia gerai išėjusi, manau?“ - ši nuotraukų peržiūra man atrodė kaip ilgas varginantis, neišradingas šokis. Bučiuotis su ja man nebuvo toks vargas (nors tai su moterimi dariau pirmą sykį savo gyvenime) nei tų albumų vartymas. Kai galų gale mes grįžome virtuvėn gerti arbatos, buvau jau visiškai soti šio Bobų pasaulio.  Beveik fiziškai jutau, kaip bobiškoji mano dalis staiga ėmė gūžtis nuo bobiškumo pertekliaus. Mano bobiškoji dalis staiga buvo užkrėsta kažkokiu savinaikos virusu: ji gėdijosi savo pačios atvaizdo veidrodiniame paviršiuje, kuris ją padidino, kartu keliskart išaugindamas ir visą bobiškumo bjaurastį... Atsisveikindama pabučiavau savo bičiulę į kaktą; ji juokėsi, kad dėl mūsų ūgio skirtumų jos kakta mano lūpoms yra lengviausiai pasiekiama vieta. Ši bučinio konfigūracija, regis, tebuvo vienintelis veidrodžio iškraipymas. Jis tik patvirtino veidrodžio egzistavimą.  

   Ar bereikia spėlioti, kokią sienų spalvą savo kambariui buvo pasirinkusi mano internetinė bičiulė? Tai buvo blausiai oranžinis kambarys. Ir tai buvo ne kas kita, kaip Kvailos moters kambarys.  Ką turėjau manyti? Mano kvailumui pakako to, kad susivoktų, jog mažiausiai vienas iš šių oranžinių kambarių neegzistuoja apskritai ir tėra viso labo Kvailos moters kambario atspindys veidrodyje. Kai vairavau namo tamsiomis neapšviestomis mažo miestelio gatvelėmis, mano įsitikinimas, kad manęs ir mano kambario nėra apskritai ir kad mus galima rasti vien tik veidrodyje, vis stiprėjo. Staiga prisiminiau kažkieno žodžius, jog kvailybė gali būti apibrėžiama greičiau ne kaip proto, bet kaip jausmo stygius. Štai kodėl mane apimdavo nerimas, jog mano pašaukimui trūksta jausmo ar aistros ir štai kodėl aš taip bijodavau savo kvailumo pabaigos. Tiesą sakant, drauge tai buvo absoliutaus kvailumo bei Kvailos moters kambario išsipildymas: būti vien tik bejausmiame atspindyje ir išgyventi kvailiausią baimę, jog tavęs nėra niekur kitur. Kad esi mažiau negu vėjo draikomas dūmas, mažiau nei kvapas. Mano motina (ar ir ji tėra atspindys?) tokius dalykus įvardindavo kaip „šūdo garą“. Regis, buvau mažiau ir už tai. Tik šviesiai oranžinei spalvai buvo visiškai nesvarbu, ar ji skleidžiasi tikroje, ar atspindėtoje sienoje. Atspindėtoji siena, atspindėtasai kambarys su atspindėtąja moterimi ir atspindėtasai kvailumas buvo mano bejausmis oranžinis triumfas, Kvailų moterų kambarių karalijos sostas. Netgi visa sostinė. 

Sara Poisson

2006 lapkritis