Petras  Rakštikas    

Pūvančios vasaros rytas

Iš statomo namo konstrukcijų labirinto išlindo vyro galva, plaktukas, ranka ir liemuo. Išlindusi antroji ranka iš pirmosios atėmė plaktuką, pirmoji išsitraukė vinį, antroji - pokšt, pokšt  įkalė ją į gegnę, atsipūtė ir viskas pasikartojo nuo tos vietos, kai pirmoji išsitraukia vinį. Raudona debesio plaštaka glosto mišką ir spalvina žemę. Pakeliui į vakarus anoniminė paukščių trupė debesų scenoje išdarinėja akrobatinius triukus. Vyras su rezginiu autobusų stotelėje pučia kruvinus dūmus į dangų, kol ateina dar trys pūtikai, susėda į automobilį, šis plerpdamas uždūmyja smarkiau už visus penkis ir stenėdamas suka už kampo. Alijošius ant palangės praaugo kaktusą, ąžuolą, liepą, debesis, šakų navose įkalino pusę Kuršėnų ir užsimojo sugauti visą stiklo pasaulį. Jo rankos pjūklu dvi mažos musės džyrina plytinės kaminą. Apačioje pareiginga valytoja renka į krūvą per naktį išsilaksčiusias šiukšles ir, rodydama rubensišką sėdynę kiemo langams, peša prasikalusius žolių plaukus. Praburkavę saulėtekį balandžiai sulėkė  prie  parduotuvės ir ieškodami pusryčių  dantiraščiu kažką išpėdavo ant švariai nušluoto molio takelio. Vaikydama lengvas pagirias romantiška turgaus prekiautoja su krepšeliu plačiais vingiais eina į pasimatymą su raudonikiais. Miške lapo dangtį nukėlęs grybas išlindo drauge su pilve pabudusiu kirminu. Pasiilgę dangaus seserų obuoliai visą naktį skrido į tamsą. Žolėje stenėdamas senis renka žvaigždynus į krepšį ir sodo kampe supila sapno piliakalnį. Pajutusios pūvančią vasarą drozofilos spiečia ir skrenda į obuolio šermenis. Pajudėjusi iš balos mašina šlapiais ratais nupiešė grakštų kelio puslankį pietų kryptimi. Varna ant stogo tvarkosi  seną apsiaustą mat saulė pudruojasi murzinu debesiu – bus lietaus.

                                                 Ventos kilpa

Iš džiūstančios balos juodulio baltą tylą geria drugeliai. Klevo šešėliu dangstosi nuplikusi smėlio pakrantė. ,,Paskutinį kartą“ į vandenį šoka plaukti nemokančios bobutės anūko pamėlusios lūpos. Paciento laukia jaunasis ausų, gerklės, nosies chirurgas slieką ant kablio užmetęs į debesio atspindį palei ajero kupstą. Ant ilgos  papiruso juostos penkios utėlės – karvės  ropoja apie į dangų įsmeigtą cukraus fabriko kaminą užstodamos pirmą, antrą ir penktąjį cechus. Šalia jų, po atšipusiu miško pjūklu, Pavenčiai  pabarstyti į kuriuos, iš kitos lauko pusės, dviem, trim ir penkiais aukštais spokso mūriniai Kuršėnai. Žiogai šokinėja aukštyn ir lipa ant smilgų garsiai skaičiuodami stogus, kaminus, langus, kurie tai išnyksta, tai vėl pasirodo. Raitydamas uodegą paskui vežimą seka keliukas galvą kinkuojančio arklio kas pusmetrį sužymėtas kanopa. Į dangų, į Ventą, į dangų, į Ventą iš už medžių rausvą snapą kaišioja baltašonė bažnyčia. Dainuodama bičių dainas aliuminio takeliais virš lauko skuba elektros srovė. Paklydusį alaus butelį pievoje šnekina dangaus karvių piemuo. Ant kelio iššokęs Barclay cigarečių pakelis  atvertė murziną šoną ir  įsakmiai  pareiškė: ,,apsaugokite vaikus: neverskite jų kvėpuoti rūkalų dūmais“. Bulvių, ropių ir runkelių vagos tvarkinga rikiuote veda ant kalno, kurio viršūnėje vaizdžiai juoduoja prarūkyti Guliverio plaučiai. Rašikliu vedu tašką per languotą  popieriaus dykumą: piešiu serbentais liepsnojantį krūmą iš kurio juodas angelas poteriaudamas lenda su baltu pamuštu skruostu, pakelta uodega ir pamaldžiai primerktomis akimis. 

                                                 Taktak

Pasikaišiusios sijonus  per balas brenda liepos. Prie uždaro šiukšlių konteinerio  katinas baigia suuostyti pūvančią žuvies galvą. Pavėsinėje po nakties, po uosiu, po tuščiu inkilu, po stalu po Juliaus gimtadienio   liūdi tušti alaus buteliai.  Už praviro lango sapno mergelę  bučiuoja knarkiantis vyras.  Raudonžiedės pupos aplipusios paukščių aptvarą saugo ir slepia nuo vanago.  Penkioliktą kartą suklikusi gaidžio galva vielinio tinklo langelyje kairiąja gelsva akute stebi kiemą o dešine - kvaksinčias vištas. Lygiai šeštą keliasi Julius nupilti alaus, tuo pačiu  plačiu rankos mostu suteikia laisvę gaidžiui ir svitai, kuri, kvarksėdama vyro išmokytus poterius nedrąsiai tikrina rasa nubertą kiemo žolę. Du pasvirę beržai palei sukrypusią malkinę primena Juliaus pirmąjį meilės nuotykį. Jau vienuolika metų kasryt inkšdama jį apšneka šuniško charakterio Mirta. Per cigaretės aukojimą dalgį plakti  pradeda Julius, o plakimas eina per kiemą, per daržą,  per lieptą, per pievą, per griovį, kuriuo kuojos plaukia prie malkinės neršti pavasarį, eina paskui moterį, kuri eina pas karvę, eina...,  paskui  sekusi  Mirta su erkėmis atgal atsisuko pažiūrėti kas, ką ir kaip  plaka, kad garsas taip greitai  pasiveja, peršoka  upę ir, atsimušęs į miško tvorą, grįžęs dukart pasako taktak. 

                                       Kelyje Papilė - Telšiai

Debesų išverktos upės vingiuoja laukais tarp medžių pilių ir megapolių nešdamos nedylantį dangų. Virš pievos spurdantys paukščiai suka galvas į saulę. Asfaltų latakais mašinos urgzdamos veža nuo greičio ankantį gyvenimą. Prieš penkias dešimtis metų tėvas iš Papilės į Telšius su arkliais į turgų važiuodavo pusę nakties ir prieblandoje pamatydavo žymiai daugiau nei dieną, per pusę valandos, tą patį atstumą nulėkęs mašinos vairuotojas. Be to, jis nieko negirdi išskyrus niekalus tauškiantį radijo laidos komentatorių. Per pusvalandį žūva tuntas vabzdžių. Per pusvalandį subyra penkiasdešimtyje kilometrų išdėliotas pasaulis ir tuojau pat užsimiršta. Per kelias dešimtis metų upėje pasikeičia žuvų kartos. Namas paupyje užsideda naują medžių karūną. Kapinėse atsiranda nauja numirėlių gatvė. Visa kur tuo pat metu esantis vėjas moko beržus dainuoti dainas amžinybei ir dangų užtvindo plukdydamas everestus bei  džomolungmas jos rūmų statybai. Ant seniai lankyto akmens nepažįstamas katinas geria šilumą seklumoje ganydamas aukšles. Iš vasaros, ant krauju pasruvusio klevo lapo atskridęs baltas drugys pasekė  pasaką apie pirmąją snaigę, kuri greitai turi atskristi į žemę. Baltą namą žmogus užkėlė ant kalno, kad languose matytu degantį rytą, dieną, vakarą, žvaigždes ir pirmąją snaigę. 

                                               Šešėlių ratai

Abi akys po saule mato šiek tiek skirtingus pasaulius. Lašas po lašo dažai užtaško anemiškai balto popieriaus  tylą ir pažadina iš popiečio miego vaikystės fantazijų lietų. Namo sienose rūdyjančios vinys saugo pastatui formą suteikusio meistro vardą. Pušies lentų lovose susispaudusios rievės tyliai apšneka sakuose paskendusias vasaras. Šešėlių sparnais plasnodamas vėjas milžiną vabzdį vedžioja ant sienos, kurią pamatai prieš akis tik išbridęs iš sapno. Užuolaidos ornamentuose smilksta nudegusios pagoniškos saulės. Skliaute kiaurasamčio, kuriuo cepelinus iš puodo griebė dabartiniai numirėliai, žiba žvaigždės primindamos nuvirtą, nukoštą, nuvarvėjusią, suvalgytą ir prietemos virtuvėje vėl burbuliuojančią vakarienę. Kaip vakar, taip ir šiandien. Valpurgijos naktį suradęs pragertą raganos šluotą gali persikelti į skęstančių, yrančių, dylančių, į bundančių, riedančių, augančių šešėlių ratų pasaulį. Rato ašies akutę stipinų blakstienos jungia su ratlankiu ir kelionėje suvargusia padanga. Tik kelios dešimtys centimetrų teskiria ašį nuo ratlankio, o jų susuktos kelių juostos beprotiškai skiriasi. Ašis sukasi, kad sukasi ratlankis, o abu kartu sukasi, kad kelias nestovi vietoje.

                                       Pilnaties snaiperio taikiklyje

Sekundžių kalėjime žingsnių grotos ir bespalvė šešėlių tyla. Paslapčių katakombose šlitinėdamas žadinu šaldytuvą ir penktą valandą ryto virtuvėje verdu kiaušinį ir kavą. Po geltoną kambarį plauko egzotiški prieblandos karpiniai. Juose atpažįstu beveidį, kuris juodo sapno sniege surado blausiai blizgantį pinigą. Sujauktuose patalynės arimuose aušta  tyloje nukalti sakiniai. Už lango nematomas gaidys skaičiuoja mirštančias žvaigždes. Laikraštyje ant stalo du tūkstančiai penktoji Salvadoro Dali galva iš vandens dramatiškai pozuoja mieguistos akies objektyvui. Popieriaus lapas kantriai geria rašiklio mezgamų linijų tamsą. Cigaretės mumija susirietė stiklo karste išleidusi svaigulio džiną. Plastmasinis televizoriaus pultelis saugo dvidešimt keturius pasaulius. Iš dvidešimt keturių akmenukų ant palangės sudėliojau naują žvaigždyną, kurį pilnatis akimirksniu pažabojo  šešėlių vadelėmis ir sekundžių provėžomis nuvilko į rytą. Rausdama cigaretės žvaigždė krenta iš ketvirtojo aukšto ir baloje, pakšt, bučiuoja mėnulį. Baltame porceliano puodelyje rūdyja kavos planeta. Kosti prarūkyti vairuotojo plaučiai ir šildomas mašinos variklis. Šnypščia pabudinta gatvės gyvatė. Nublizginto arbatinio virtuvėje kiaušingalvis sekioja nemigos vedžiojamą kūną.  Apkvarksėdamos nematomus įvykius į Egiptą grįžta nematomos žąsys. Pabudęs kaimynas prikišo nagus prie Pasaulinio karo ir, paspaudęs mygtuką, paleido per kiemą rusų pergalės dainą, kurią nusivijo švilpiantis haubicos sviedinys, atsimušo į priešpriešinį namą , įlėkė į balkoną, pažėrė skeveldras ir pažadino keturaukštį.

                                     Spalio dešimtos  palydos

Šviesos laiptais tarp medžių į dangų kopia saulės pažadintas rūkas. Apskrudusio klevo viršūnėje šarka apšneka vėjo nešamą lapą. Iš garsiakalbio Pavenčių geležinkelio stotyje per Daugėlių pušyną plaukia gergždžiantis pranešėjos balsas primindamas, jog traukinys į Vilnių tuojau išvažiuos. Pievą ligi žiemos nuėsti pasišovusi karvė mykia liūdnai – nespėĖju, nespėĖju. Kraipydama blizgančius klubus upės dugnu straksi blizgė, pagarbiai lydima ešeriukų eskorto ligi pat guma nuo vandens atsitvėrusio žvejo kelių po tiltu. Varlių ligi soties prisiriję lydžiai galvas prieš srovę nuleidę sapnuoja ledo pastogę. Traukinys pirsnodamas darda per tiltą trijuose vagonuose vilkdamas kelias dešimtis žioplinėjančių akių porų, kurioms žibančiu spiningu moja tas pats ligi kelių į upę įsmigęs žvejys, moja uodega karvė, moja klevas apskrudusiais lapais, moja šarka sparnais matuodama upės slėnį ir iš už miško staiga pasirodžiusios žąsys.

                                 Lietus, kuriuo džiaugėsi grybai

Taškas prie taško išdėliotas dangus. Iš taškų sudėliotos linijos ir ženklai. Užbaigtų sakinių pabaigoje juoduoja sudegusios žvaigždės. Prieš pirkdamas loterijos bilietą  perskaičiau  horoskopą. Jo sudarytojas guli ant pievos, iš žolių supynęs slaptingus ženklus  čia pat išardo, rudenį sudegina arba supūdo paslėgęs begaliniais snaigių skaičiais ir lygtimis. Dangaus skliauto rėtis košia tuštybių tuštybę. Kelios įkliuvusios varnos plaka sparnais neigdamos tapatybę su šviesuliais, kelios žuvys spurda tinkle praradusios gelmės prielankumą. Užliūliuoti bangų poilsiautojai brenda į jūrą, kuri godžiai ryja jų pėdsakus. Angelas nuskeltais sparnais, nosimi, akmeninėmis akimis pamaldžiai žiūri į plasnojantį brolį už bažnyčios tvoros ir ašaroja paskolinta rudenio ašara. Išdykęs Nojaus proanūkis sausas iš balos neišlipo. Tirtėdamas namo parnešė purvinus rūbus ir ašaras. Tik šiandien sužinojau kad tu numirei. Lietus, kuriuo vakar taip džiaugėsi grybai, lašėjo iš tavo artimųjų akių. Skaitydamas senųjų kultūrų istorijas akimirksniu užmirštu keistus karvedžių, menininkų ir tikėjimo kankinių vardus. Kaukši už lango neskaičiuojami žingsniai. Be perstojo sukasi bekūnių detalių  kaleidoskopas. Adomas, Mozė, Buda, Jėzus, Mahometas kuria vis kitus panašaus  scenarijaus filmus. Žmonės juodais rūbais apšneka tavo vaidybą.  Dabar tu esi Jis. Jam patinka per televizorių stebėti begalinį save. Paukščių taboras lesdamas tylą skuba per tamsą į vasarą.