DANIELIUS MUŠINSKAS

UTOPIJOS SUGRĮŽIMAS

                 Naujųjų išminčių  buvo nedaug – gal šeši, gal dešimt.  Jie oriai  kopė tribūnon. Saulė švietė,danguje nė debesėlio,didžiulė aikštė krutėjo it skruzdėlynas. Palei tribūną spietėsi vaikai ir seneliai su gėlių puokštėmis rankose. Iš susijaudinimo tos rankos virpėjo. Naujųjų išminčių veidus puošė rimtis ir neįžvelgiama didybė, jie skelbė – štai mes! Štai mes, jums dovanoję gyvenimą,nes iki šiol jūs negyvenote! Iki šiol jums niekada nešvietė saulė, o dabar štai – pažvelkit! Mes atnešėm jums saulę!

                 Minia spoksojo į juos ir matė saulę.

                 Iki šiol jūs neturėjot kuo alsuoti, o dabar štai – gaiviausias oras!

                 Minia sualsavo it viena galinga krūtinė.

                 Naujųjų išminčių balsas buvo stiprus,stiprintuvai ir mikrofonai dirbo be sutrikimų. Liaunas išblyškęs išminčius pasveikino minią, ir minia jam atsakė tuo pačiu.

                 Nuo šiol aš visada būsiu su jumis, pasakė išminčius, jūs visada regėsit mane.

                 Jūs visada girdėsit mūsų balsus, pasakė kitas išminčius, ir jums nereikės klausytis tų, kurie skelbia netiesą.

                 Tiesa yra kaip saulė, sušuko trečias išminčius, mūsų spinduliai apšvies kiekvieną čia esantį, o tamsa prarys tuos, kurių čia nėra.

                 Mums nereikia tamsos, šaukė minia, mums reikia jūsų!

                 Naujieji išminčiai aukštai iškėlė galvas, jie buvo pasiryžę tarnauti amžinai, iki pat galo. O galo nebus niekada!

                 Mes skelbiame naują gyvenimą!- sušuko išmintingiausias iš naujųjų išminčių.

                 Išgirdę tuos žodžius, vaikai ir seneliai energingai mojavo gėlėmis, stiepėsi link tribūnos. Naujieji išminčiai pasitarė tarpusavy, vienas jų ryžtingai nusileido iš tribūnos ir surinko gėles. Po minutės jis vėl stovėjo ant pakylos, jis visas buvo it spindinti gėlių puokštė. Minia džiūgavo ir sveikino jį. Naujieji išminčiai dar aukščiau iškėlė galvas ir sustingo. Saulė auksino juos – naują amžiną paminklą. Paminklą, kurio niekada neužžels žolė.

                 Nuščiuvusi minia nustojo kvėpavusi, ir tada naujieji išminčiai greitai apleido tribūną. Jų buvo nedaug, gal šeši, gal dešimt, jie oriai susėdo į juodus limuzinus ir nušvilpė keldami dulkių sūkurius. Išsisklaidžius dulkėms, senas žmogus ėmė čiaudėti. Jis čiaudėjo ilgai, beviltiškai mostaguodamas rankomis, stengdamasis užsidengti delnu burną. Paskui nusibraukė rankove akis. Iš aikštės jis išslinko paskutinis.