Herkus Kunčius
Kalina Baluta trenkė durimis ir išėjo. Jam, geraširdžiam storuliui, atsibodo nuolatiniai žmonos priekaištai, neva jis vis girioje ir girioje, atseit tik svečias namuose - svetimas.
O kaip kitaip, jei Kalina girininkas. Pareigų, darbo begalės, nesėdėsi namuose prie židinio rankas sudėjęs. O žmonai pikčiurnai vis negerai. Burba. Tai ji nori, kad jis šulinį išvalytų, tai vaikų, tai namo stogas kiaurias, tai kaminas apgriuvęs, nesuprasi bobų. Iš jos lūpų Kalina tegirdi priekaištus ne gyvenimas, o pragaras. Kitas jau seniai būtų neapsikentęs pakėlęs prieš save ranką ir, neduok Dieve... Tačiau Kalina Baluta ne toks ramaus būdo, minkštas, nuolankus. Ne vyras, kaip kalba žmonės, o mazgotė, žodžiu, vyrų padermės padugnė. Daugiausia, ką jis gali padaryti, tai išeiti. Trenkti durimis ir išeiti. Kaip ir šį kartą į girią, į savo mylimą Belovežo girią.
Girioje Kalina atsigauna. Papuškuoja. Nusiramina. Čia jis pamiršta žmonos niurzgesį, sumaištį, įkyrius kvapus. Tik girioje Baluta jaučiasi gerai. Čia jis savas, niekada nepasiklysta, visada randa kelią namo. Girioje jį visi pažįsta, o ir jis - veik kiekvieną padarą. Žvėrys, medžiai, paukščiai geriausi Kalinos Balutos draugai, sveikinasi su juo, kalbina, neretai - guodžia.
Kalina Baluta skolingas nelieka, rūpinasi savo draugais. Ne veltui jo sumeistrautos ėdžios Tarptautinėje medžioklės trofėjų parodoje buvo apdovanotos mažuoju sidabro medaliu, o inkilai specialiu prizu. Kad ir kaip kalbino Kaliną parodos rengėjai parduoti ėdžias, didžiausius pinigus siūlė, Baluta nepasidavė. Kartojo, kad darė jas savo draugams girioje, todėl net už milijoną neperleisiąs svetimiems žvėrims, juolab - užsieniečiams.
Sugrįžo ėdžios į girią, sugrįžo inikilai. Niekada nepasigailėjo Kalina Baluta, nors ir kaip priekaištavo žmona, neva, kad visa tai pardavus, galima būtų buvę nusipirkti didžiulį namą Minske. Ne, į respublikos sostinę Kalina Baluta niekada nesikels. Ką gi jis veiks be girios užtrokš ant esfalto.
O koks grynas girioje oras! Kiek deguonies! Taip ir norisi kvėpuoti pilna krūtine, traukti į save gaivą ir patirti vis naujų jėgų antplūdį.
Žiūrėk, pušies šakomis nušuoliavo voveraitė: strikt, pastrik, vikst, vikst uodegėle. O štai ir briedžio pėdsakai. Atrodo, kad šlubavo bėdulis. Susižeidęs, reikės juo pasirūpinti. Gaila...
Visiems reikia atjautos, meilės. Jei ne Baluta, nebūtų girioje ir stumbrų, kuriais didžiuojasi šalis. Savo rankomis Kalina išmaitino kelis jauniklius, žindė pienu, globojo, vystė, supo. Vėliau jie atsidėkojo prieraišumu, vaikščiojo paskui Kaliną it motiną, nekur vieno nepaleido. Į svetimus piktai šnairavo. Žmona ir vėl pavydėjo, be pagrindo.
Nemėgsta Kalina Baluta medžiotojų, nesupranta liguisto pomėgio žudyti žvėris, ypač stumbrus. Jie tokie patiklūs. Niekada Baluta nei turėjo, nei įsigis šautuvą. Tačiau tokia jau tvarka pyškina žvėris medžiotojai girioje, atseit populiaciją reguliuoja. Nesąmonė!
Štai barsukas nubėgo: paknopst, paknopst Toks juokingas. Greičiausiai, pas šeimą. O čia ir upelis, bebrų užtvanka. Pasiutę tie bebrai, antai, kiek medžių nuvertė, nepasigailėjo, teks juos pabarti.
Kalina Baluta pasilenkia, pasemia rieškutėmis vandens ir godžiai geria. Skanus vanduo iš upelio švarus, tyras.
Atsigaivinęs Kalina Baluta pakyla, perbraukia delnu savo vešlius ūsus ir eina gilyn - į girią.
Vis tamsiau ir tamsiau, vis sunkiau brautis pro eglynus, be to - viršsvoris.
Pabaidytas girininko nustraksėjo kiškis. Paspruko žvairys beuodegis.
Kalina nusišypso. Eina toliau. Kas jo tyko? galvoja Kalina Baluta. Kas laukia kiaunės, šeško, audinės? Bėda su šernais, niekaip nepavyksta susitarti. Ir taip ir kitaip rūpinasi jais Kalina Baluta, tačiau jie vis tiek traukia iš girios, išrausia kolūkio bulves, pripėduoja. Kolūkiečiai pyksta, šaukiasi keršto. Suprantamas jų susierzinimas. Kai nebelieka bulvių ištisos šeimos badauja. O ką gali jiems (žmonėms) pasakyti girininkas Kalina Baluta nieko, todėl kaltai nuleidžia galvą ir tyli, kai jie grasina visus šernus iššaudysią. Pamėlsta Baluta iš pykčio, tačiau vis tyli, nieko nesako. Nekalti šernai. Nekalta ir lapė rudasnapė, išpjovusi kaimynų perekšles, nekaltas pasiutęs vilkas pilkas, apdraskęs grybavusius mokinius; visi jie mirė. Atsargesniems reikia būti. Tokia jau yra ta gamta, nemoki, nebendrauk su ja, neik į mišką, jei bijai erkių ar gyvačių. O Kalina neįsivaizduoja savęs ne gamtoje, myli ją. Meilė, tik meilė yra visa ko pagrindas. Ji griauna galingiausias nepasitikėjimo sienas, mėgsta kartoti girininkas.
Kalina Baluta sustoja prie pušies. Žiūri į kamieną. Žievė pažeista, akivaizdu, kad lokys nagus galando. Šelmis, girininkas jį seniai pažįsta ketverių metrų patinas. Kalina Baluta prideda delną prie medžio žaizdos. Paglosto. Sakai ištepa pirštus. Apsiverkia Kalina drauge su medžiu. Apsikabina jį kaip brolį, seserį, artimą savo. Guodžia. Gaila medžio, gaila nulaužtos šakos, gaila sutryptos samanos, spyglio, išrauto bruknių krūmelio, nukritusio lapo, sukirmijusio grybo.
Kažkur šalia užkukuoja gegutė. Kalina Baluta klausosi. Girios tankmėje užčiulba lakštingala. Prisijugia kita. Trečia. ...Tetervinas. Kurtinantis paukščių orekstro čiulbesys malonina jautrią Kalinos Balutos klausą. Baluta taip klausytų ir klausytų koncerto, tačiau reikia eiti - darbą dirbti. Vis gilyn ir gilyn.
Jau gerokai po vidudienio.
Staiga atsiveria pievelė, lyg nebuvę gūdžios girios. Čia baikščių kurapkų pulkelis. Kalina Baluta, palydėjęs jas akimis, gula ant žolės, visada taip daro. Žiūri į dangų. Jame nei debesėlio. Žydra. Skrenda reaktyvis lėktuvas, paskui save palikdamas baltą uodegą. Subjaurotas dangus, piktinasi Kalina. Vabalėlis ropoja Balutos skruostu. Maloniai kutena. Girininkas užsimerkia. Vabalėlis eina Kalinos kakta, sustoja ant antakio. Laukia. Atsargiai girininkas paima vabalėlį. Šis maskatuoja kojytėmis, nori ištrūkti. Danguje suka ratus vanagas. Paleistas vabalėlis klumpa, bėga, netrukus pasislepia žolės tankmėje.
Girioje.
Grybai. Čia visada jų apstu: kazlėkai, kalpokiukai, raudonviršiai, baravykai, voveraitės.
Gražuolė raudonkepurė musmirė pasitinka Kaliną Balutą - saliutuoja. Jis jai nelieka skolingas, atiduoda pagarbą ir iškilmingai, aukštai keldamas kojas, žygiuoja link eglyno. Po eglaitėmis šilbaravykių plantacija. Tik imk, jei esi alkanas ir nebijai nusinuodyti.
Kalina Baluta puikiai pažįsta savo girios grybus. Tačiau nevalgo. Nei vieno dar nėra gyvenime suvalgęs. Susikaupęs nepasigailėtų, tačiau nevalgo ir tiek.
Gražiausi Kalinai Balutai grybai miške. Štai, baravykas karalius. O čia ir kiti jo svita. Kalina Baluta atsargiai žengia, stengiasi nei vieno neužkliudyti, neduok Dieve, sužeisti.
Gera. Ramu.
Netoli jau, visai netoli, kalbasi su savimi girininkas. Netrukus. Štai tas šimtametis maumedis, dvikamienė pušis, skruzdėlynas. Antai ir giria jau ne tokia tanki.
Kalina Baluta ima giliau kvėpuoti. Jo žingsniai vis spartesni. Kaktą išpila susijaudinimo prakaitas. Nejučiomis ima drebėti rankos - jis pamato į spąstus pakliuvusią stirną. Įsipainiojęs į kilpas bejėgis žvėris guli ant šono, nebespurda, stimpa. Jo akyse klusnus susitaikymas su likimu.
Vos spėjau, galvoja Kalina Baluta. Vos vos, kartoja, ausimi klausydamasis silpnai girdimo stirnos širdies plakimo.
Jau ir sutemos. Netrukus giroje bus tamsu.
Drebulio krečiamas girininkas Kalina Baluta atsisega diržą, sagsto antuką.
Nervinasi.
Stirna dar kvėpuoja.
Pats laikas gelbėti.
Baluta mikliai nusismaukia kelnes, išsilaisvina iš jų ir pusnuogis prigula šalia žvėries. Kurį laiką nejuda, tartum kažko laukia, į kažką įsiklauso. Delsia Kalina. Nekvėpuoja.
Įkvėpia.
Užmauroja stirninu.
Įsitempia sėdmenų raumenys.
Grėsmingas patino balsas nuaidi giria, išgąsdindamas netoliese buvusius žvėris. Girdėti, kaip jie bėga į šalis.
It prie motulės Kalina Baluta prisiglaudžia, arčiau neįmanoma. Uždeda ranką ant stirnos kailio, kita įsitveria. Įeina. Pajuda. Iš pradžių labai atsargiai, lėtai. Vėliau, temstant, greičiau ir greičau, lyg norėdamas kažkur suspėti, lyg kažką persekiodamas, vydamasis it plėšrūnas.
Dabar viena ranka, tyliai sau po nosimi pasibaubdamas, pašnopuodamas, girininkas glosto stirnos kailiuką, kita maigo jos kulšį.
Juda.
Žvėris suspurda. Atsigauna.
Išprakaitavęs Kalina Baluta įsitempia.
Sustingsta.
Stirna pasimuisto. Jos akyse viltis.
Aprasojęs girininkas Kalina Baluta, išlaisvinęs žvėrelį iš kilpų, stipriai pliaukšteli delnu per šoną, atšlyja. Stirna krūpteli. Lyg iš slogaus sapno pažadinta pašoka ant kojų ir neria į girią. Ji vėl laisva.
Šelmiškai besišypsantis Kalina Baluta, pasislėpęs už pušies, lydi ją atlaidžiu žvilgsniu. Atsisveikina mintyse. Ar gyvenime dar sutiks jis ją?.. Sutiks, guodžia save, užuosdamas į kūną įsigėrusį patelės kvapą.
Šauniai užrietęs savo ūsus į viršų Baluta grįžta prie kilpų. Kruopščiai taiso, tvarko jas, ruošia kitam žvėriui.
Lyg ir nieko neįvyko valstybės saugojamoje girioje. Sotūs žvėrys ruošiasi miegui, aptilo paukščiai. Kas šįkart paklius, mąsto girininkas Kalina Baluta, slinkdamas tamsia giria namo: šeškas, lūšis, o gal apuokas?
Nerūpestingas ir laimingas Kalina Baluta grįžta pas žiežulą žmoną, net neįtaria, kad ką tik, telikus vos metams iki pensijos, Beloveže iš politinio žemėlapio buvo ištrinta didžiausia pasaulio valstybė - SSSR.