Rašto triumfo arka

,,Mesk tu tą rašymą, - maldaute maldavo mama, paskambinus telefonu. – Jaunystė praėjo, išsikvailiojai. Buvau nuėjus į tokį poezijos renginį, tai baisu. Tie rašytojai – tokie pagyrūnai. Žinai, jeigu tau dar užeitų noras ką nors parašyt, verčiau jau pasiimk kirvį ir nusikapok pirštus.“ ,,Bet juk tu ir pati surezgi kokį eilėraštpalaikį retkarčiais“, - išlemenau. ,,Aš nors apie augalėlius arba apie Tėvynę rašau, o tu – vis apie save ir apie mūsų šeimą, - nenuginčijamai konstatavo mama. – Man prieš bendradarbes gėda.“

Iš rašymo, tiesą sakant, visos mano bėdos. Esu grafomanė. Kai nerašau, skauda labai. O rašymas malšina skausmą tarsi mechaninis darbas – beprotybę. Šneku, ką žinau. Žinau, ką rašau. Osipas Mandelštamas kalbėjo apie kažkokią ,,didžiąją teksto tikrovę“. Nėra tokios. Yra viena, nedaloma tikrovė, architektūrinis pasaulio darinys. Nesugriaunamo tarsi namas pasaulio. Ir tu turi galimybę perbėgti ta tikrove tarsi sniegu, palikdama raides. Vieniši žmonės lauko kavinėse būna dvejopi: vieni per amžius sprendžia kryžiažodžius, kiti rašo eilėraščius. Ir nieko čia nepakeisi. Kas, kad teksto parašymo sąlygą diktuoja kvailo konkurso terminas, šlykšti valdžios (leidyklos, laikraščio, šiaip nomenklatūros) disciplina ar psichinė sveikata. Tolstojus irgi matė gliukus bei šnekėjosi su Dievu, bet tai nesutrukdė jam parašyti tokių harmoningų dalykėlių kaip ,,Ana Karenina“ ar ,,Karas ir taika“. Salomėja irgi parašė ,,Poemą apie Staliną“ su šautuvu, įbestu į pašonę, o be šautuvo – ir dar kai ką, be ko gal nepračiulbėtų lakštingalos. Mūsų veislė atspari. Ir balsas, kuriuo išsiduodame, kartais tik drebina langų stiklus ir užpučia sietyno žvakes, o kartais ir sutrupina porcelianinį servizą sekcijoje. It depends.

*

Pastaruoju metu turiu pastovų reflektuojamą reiškinį ir stebėjimų objektą. Manot, kas nors ten pasikeitė po skandalingos vieno rašytojo mirties? Ne? Nuklausiau prie baro vadybininkų šnekas, tai sakė, kaip tik piaras. Jaunimas atseit labai lankosi. Kai paskutinįkart ,,Suokalby“ susikaliau su kažkokiu šlykščiu diedu vardan idealų, man, beje, irgi iškvietė policiją. Bet aš pabėgau ir gyvenu toliau. O paskui reikėjo recenzuot vieną tokią knygą, kurios autoriaus veidas ketvirtajame viršelyje buvo kaip du vandens lašai panašus į ano mušeikos. Porąkart susimėčiau abejonėse, bet paskui kažkaip, sutelkus visą valią, įsiteigiau, jog tai ne jis, ir užbaigiau tą sumautą recenziją nenatūralių pagyrimų ejakuliacija. Iškart po to nubėgau, žinoma, atsigert. Pasiėmiau daug alaus skardinių ir sėdau į traukinį. Mėgstu prastuomenę. Jos kvapą traukiniuose. Mėgstu apsimesti, kad rašau žinutes, kai rašau eilėraštį, kurio niekam neišsiųsiu. Mėgstu žmonių veidus, kuriuose įrašyti tie eilėraščiai, ir aš slapčia juos nusirašau. Kokia vis dėlto nepakeliama skurdybė pro traukinio langą. Kokie nykūs namai ir niūri gamta, lyginant kad ir su troleibusiniu kraštovaizdžiu. ,,Kai kurios vertybės amžinos tarsi Sprindytės kuodas“, - sakoma pas mus, kultūringoje filologyno aplinkoje. Man amžinas atrodo mano žemiškas troškulys, po įraidinimo tampantis ir savotiška vertybe, ir, be abejo, menkybe. Gėriau ir žiūrėjau į liesas kuoduotas moteris, vagone spaviedojančias vaikus, ką jie žino apie mėnulį. Iškart matosi – učitelnicos. Kaip randas veide, taip sakant. Kai leidžiuosi į prisiminimus apie mokyklą, perveria keistas savikūros atsiminimų drebėjimas. Nepasakytum, kad malonus, bet ir nepasakytum, kad žlugdantis. Namai, nutolę per beveik dešimtmečio šūvį; geri, išaugti, mirę. Sentimentalios smulkmenos iš sukalkėjusio kraštovaizdžio ir išsilydžiusio pasaulėvaizdžio. Dienoraščių, o ne privalomų viešaraščių (kontroliniai, diktantai, niekam nereikalingi rašinėliai), lapų kvapas. Smurtas, kurį atlikdavom patys prieš save. Neapykanta, kurią išmokom suvaldyti. Karsto dydžio vienatvė, iš kurios nebeišaugsim. Mokytojo vaizdinį man simbolizuoja šv. Bonaventūros skulptūra Jonų bažnyčioje - taurus suakmenėjęs idealas su knyga rankose, mintimis tobulėjantis as soon as it possible. Artimas tuo, kad per matematikos pamokas aš irgi jausdavausi akmeniu, kuriam tas pats, kas šnekama – visi žodžiai nuo jo atsitrenkia be jokio poveikio, kaip žirniai į sieną. Tuo iš pasakų suakmenėjusiu stulpu, pasiaukojusiu vardan ontologinės tiesos. Sustingusiu iš amžinybės alkio. Beje, mąstyti sekasi tikrai geriau, kai esi alkana. Patikrintas faktas. Kai šalta, trūksta visų laimei reikalingų komponentų, tokių kaip egzistencinis saugumas ir žmogiška šiluma. Kaip tik per tas matematikos pamokas aš ir sugalvojau tapti rašytoja. Iš pradžių, tiesa, veržiausi į kompozitores – susibraukydavau languotą sąsiuvinį penklinėmis ir piktybiškai rašydavau ten natas. Irgi savotiška matematika. Rašiau operą, ne šiaip kokias daineles. Opera turėjo būti nebanali ir tikroviška – kaip blogis nugali gėrį, ir visi gerieji veikėjai pralaimi. Bet man trūko instrumentų ir visa apimančios klausos – galėjau girdėti atskiras arijų melodijas, bet nemokėjau jų įpinti į visumą. Be to, pagalvojau paskui, kad reikės labai daug atlikėjų, o aš viską norėjau daryti pati. Taip perėjau prie individualesnių dalykų. Šnekėjimas apie skaičius ir funkcijas, kuris visiškai manęs nejaudino, įkvėpdavo didelėms mintims ir grožinei kūrybai. Dar ir dabar - kiek daug kūrybingų minčių man kyla per nuobodžias ir nesuprantamas paskaitas! Kiek smarkiai įdomesnių plunksnos reikalų ištinka sėdėjimo suole sąstingyje. Suskaičiuok raides žodyje – ir tai bus mokslas. Suskaičiuok žodžius vidinėje tyloje, ir tai bus poezija. Čia kaip su tais skaitmeniniais fotoaparatais – kiekvienas dabar priverstas tapt menininku. Nori nenori.

*

Tik alkoholis padėjo man išgyventi – be jo nebūčiau ištvėrus. Taip ir susirgau tuo prakeiktu alkoholizmu, bet užtat bent likau gyva. Mano namuose visais laikais buvo branginama gyvybė – kačių, šunų, žiemos periodo paukščių ir į kiemą atklystančių ežių. Todėl laikau šunį, katiną ir pelę, kad galutinai neišprotėčiau. Jie atitraukia mano dėmesį nuo savęs pačios ir nuo knygų. Įnamiai ir alkoholis – puiki vienišių draugija, be garso svajojanti apie amžinus namus. Katino vardas Grožis. Šuns, logiška - Gėris. Pelės - kadangi ji vienintelė moteris - Tiesa. Kartais išeinu į kiemą ir rėkiu: ,,Gėri, Gėri! Padėk Grožiui rasti Tiesą”. Kaimynai iškviečia greituškę. Susimoku 50 lt. Sapnas, ne gyvenimas.

Septynias dienas per savaitę skiriu apmąstymams. Katinas puikiai išmano mano kėlimosi įpročius ir rytais žaidžia švelnų žadintuvą. Žinau, kai kurie žmonės keliasi kaip kariuomenėj ir tuo didžiuojasi, nors aš, jais dėta, gėdyčiausi šito. Jis taip pat žino būdus, kaip patikrinti, ar dar nenumiriau. Kai jau būnu be sąmonės, perbėga visu kūnu (pradėdamas nuo kojų) ir apsistoja ant galvos. Tada palaižo galvą ir sučepsi. Jei sučepsiu ir aš – vadinasi, gyva. (Jeigu nesučepsiu – jiedu su šuva paskambina gydytojams.) Katino meilumas paskutiniu metu – labai įtartinas. Jis vis taikosi atsigulti ant kelių, pilvo, netgi įsispraudžia ant rašomojo stalo ir niekinamai seka mano plunksnos judesius. Gyvūnija niekina rašymą kaip nieko vertą veiksmą. O kaip tik jis tik šio to ir vertas. Netgi drįsčiau sakyti, kad artumo tarp žmonių mūsų laikais daug daugiau, negu bet kada prieš tai. Ir čia triumfuoja raštas, interneto kultūra. Spusteli klavišą – ir gali pasiskaityti anoniminius (o kartais ir ne visai) pokalbius, intymius atviravimus, kone išpažintis. Internetinis mailius rašo su klaikiomis rašybos klaidomis, tai jiems gražu ir madinga. Tačiau – rašo, vadinasi, netingi. Paauglės nebesikrapšto su dienoraščiais – tam yra forumai, čiatai (lietuviškai gal būtų – plepesiai?), elektroninis paštas. Atvirėjanti visuomenė, kurią mes patys netikėtai kuriame, reikalauja drąsos kalbėti, net jei tai atrodo ekshibicionistiška ir tariamai neskoninga. Vulgaru ar nepadoru. Ko negali pasakyti į akis, gali parašyti sms ar elektroniniame laiške. Kad jį kur, dar šįryt gavau žinutę iš kalėjimo. ,,Sveikiname! Jusu numeris tapo laimingas. ,,Ogminos centras“ Jums dovanoja mob. telefona NOKIA-9300 bei 1000 lt ceki. Del atsiemimo kreiptis Nr. 867987654 ir Nr. 865827212.“ Jeigu būčiau surizikavusi skambint, kalinys turbūt užsiprašytų papildyti jo telefonines korteles ar atnešti jam į kamerą narkotikų. Aš ir šiaip visai norėjau skambint; vien tam, kad pasikalbėčiau su kaliniu. Mat širdyje aš irgi jaučiuosi kalinė.    

*

Nemoku rašyti šmaikščiai. Kai bandau, išeina graudžiai, ir viską sugadinu. ,,Užuodžiu pagirias“, - tarė gydytoja, vos man įėjus į kabinetą ir išsidrėbus fotelyje. Paaiškinau jai, kad dabar jau maukiu kas kelios valandos, net atsikėlus naktį ir iš ryto. Apsiblaususios (o gal kaip tik – atsigavusios?) juslės leidžia patirti geresnį pasaulį. Geriu iš vilties, o ne iš beviltiškumo. Geriu ir tarpuvartėse, nes jau pasiekiau tokią ribą. Atminties arkose, įprasminančiose tekstų daiktiškumo triumfą. Apsvaigimas yra efemeriškas santykio su žodžiais (ar mintimis?) aktas. Geriu, nes skanu. ,,Baltų arklių dar nematai? – paklausė gydytoja. – Ką gi, vietoj degtinės šįkart nusipirksi vaistų, ir baigsis tavo baliai festivaliai.“ Išrašė kelių rūšių tablečių girtuokliams ir kažkokių vitaminų leistis į užpakalį. 

Meilė turi tą galią - ištverti. Įsimylėjimas visada buvo mano tema. Įsimyliu pardavėjas, kurias matau pirmą ir paskutinįkart. Pilies gatvės maisto krautuvėj jaučiuosi kaip turguj. Pardavėjos čia nesišypso, o jei nesusizgrimbi deramai paaiškint, ko nori, tai ir apšaukia už nerangumą. Saldainių svorius jos matuoja iš akies, o kainas sugalvoja pačios. Pardavėjystė iš esmės yra vergija, tačiau dabar aš manau, kad pardavėjai – laisviausi iš visų. Jie neparduoda savo minčių. Jų veiksmai paprasti. Kalba nedaug. Niekas nežino, ką jie iš tikrųjų galvoja. ,,Tu nekaip atrodai, - sako man pažįstama vienuolė. – Turbūt tau kažkas negerai.“ Įsimyliu vienuoles, kiūtinančias gatvėmis su visais tais negražiais vienuoliškais drabužiais; tokias trapias ir vėjo nupučiamas, bet susirūpinusias ne savimi, o žmonijos išgelbėjimu. ,,Meldiesi rytais?“ – tęsia kvotą vienuolė. Ne, nesimeldžiu. Vos prabudus ryte, iškart bėgu į tūliką ir susivemiu. Kartais, tiesą sakant, pasitaiko ir pakelėj. Žinau, kad pirmoji mintis atsibudus turėtų būti ,,Ačiū tau, Dieve, už šią gražią dieną“ ar panašiai, tačiau pabandykite mintyse ištarti tą sakinį vemdami. Įsimyliu psichologes, kurioms einu pasiguosti virtualiame psichoterapijos kanale. ,,Ar kreipėtės dar į ką nors pagalbos?“ – klausia budinti, viena iš jų. ,,Į Dievą“, - atsakau.

*

Vincas Mykolaitis-Putinas lieka teisus, nors ir nekunigiškas. Aš irgi bažnyčiose matau nepažįstamąsias, ir jos tampa man ryškesnėmis už visas mano gyvenimo moteris. Joms ir rašau. Regis, įsimyliu iš naujo, bet tik kažkokią viziją, gal netgi pagirių haliucinaciją, kuri man tampa idealu ir esme, nors tėra tik šešėlis, pavidalo dvelksmas. Ir pradedu klaidingai galvot, kad tikrovė – vos jos atšvaitas. Tik duok valią vaizduotei. Bet nepažįstamosios neturi tapti pažįstamomis. Tai mūzos, dėl kurių krenta lapai po kojom. Ir dėl jų patirtį srebi ne iš knygų, o iš sapnų ir tikrovės. Ir mąstai turbūt labiau lytimi, negu protu. Būsi čia neilgai. Apie rojų žinai iš girto miego, kuris gal ir buvo pažadėtoji žemė. Prieštaraujanti fizikos dėsniams ir įprastinei vaizduotei. ,,Tik nebūk poete, labai tavęs prašau, - iš atminties atsklinda lemtingi mamos, vaikystėje apklostančios prieš miegą, žodžiai. – Jos labai netvarkingos. Turiu galvoj, apsileidusios ir nevalyvos.“