Birutė Jonuškaitė

Ragana

            Ji buvo daili, aukšta juodaplaukė. Tokios galėtų vaikščioti podiumais, plačiai ir grakščiai atmesdamos naujai sukurto apsiausto skvernus, aštrias prožektorių šviesas pasitinkančios ne mažiau aštriais įkypų akių žvilgsniais. Jos pirštai ilgi, ploni, kojos tiesios, lieknos – „iki pažastų“.  Plaukai tiesūs, pečius užklojantys kaip blizgantys arklio karčiai. Dailus griovelis tarp stambių, aukštai sukeltų krūtų viliojo vyrų žvilgsnius – sučiulpdavo juos tarsi koks magiškas siurbliukas, ir paleisdavo žemėliau, kad apsivytų liekną, juodu megztiniu aptemptą liemenį.

Ji daug rūkė, gėrė tekilą ir užvertusi galvą smagiai kvatojo. Bet tai buvo šiek tiek kraupokas juokas. Juo prisidengdavo kaip skydu nuo bet kokios intervencijos į jos zoną.

       Festivalio organizatoriai mus apgyvendino viename kambaryje.

–        Man nusišikt į jų programą. Atvažiavau  ne eilėraštukų skaityti. Atvažiavau pasimatyti su juo.

        Ėjo dienos. Juodaplaukės skvarbus žvilgsnis pjovė kaip skustuvu kiekvieną durų krustelėjimą, ji iki išnaktų sėdėjo kavinėje prie baro, nuo kurio galėjo stebėti visus, įeinančius į viešbutuką. Ji rūkė, gėrė, gėrė, rūkė ir, nors nieko man nepasakojo, supratau, kad dar vis viliasi, jog jos užjūrių princas ims galų gale ir pasirodys. Juk rudens dangus kaip reta vaiskus –  skrydžiai neatšaukiami.

       Paskutinį rytą kėliausi anksti – reikėjo krautis daiktus ir trenktis į stotį. Juodaplaukės lova buvo tuščia. Ant stalo gulėjo popieriaus lapas su mano vardu. Po juo pluoštas kitų, kreivai šleivai ranka prirašytų. Įsimečiau juos į lagaminą – paskaitysiu traukinyje, pakeliui į namus.

        Skaitau jau bene šimtąjį kartą. Skaitau ir skaitau neišmanydama, ką su tokiu laišku daryti.

        Mieloji,

parašyk tam šūdžiui, parašyk, kai manęs jau nebus, parašyk, kad aš linkėjau:

Kad TAI užpultų lyg viesulas, lyg plėšrus žvėris, lyg netikėtas peilio smūgis į paširdžius. Kad šalia profesionaliai prajodinėta miegotų žmona, savo kambariuose sūnūs, o jis sėdėtų pliką galvą susiėmęs lyg nusikaltėlis nuolat laukiantis ant jo kaklo nusileidžiančio kalavijo. Kad imtų duonos riekę, tos sintetinės, kokią gali tik sintetiniai žmogai anapus Atlanto iškepti, kurią galimą suspausti į špygą ir ištempti kaip „kramtoškę“, kad imtų ir neišlaikytų permatomos riekelės savo didžiuliame delne, kad ji taptų tokia pat sunki, kaip šešios darbingos Viešpaties dienos. Kad net neatsikandęs springtų nuo akių rainelėse užsilikusio vaizdo: JO MOTERIS valgo ir  valgo šalia pusryčius, pietus, vakarienę, pusryčius, pietus, vakarienę, pusryčius, pietus, vakarienę… JO MOTERIS kelia ir kelia šaukštą prie lūpų tarsi skanautų ne paprastą burokėlių sriubą, o pačią slapčiausią mylimojo burnos esenciją. Kad tas lopinėlis krūtinės su dviem apčiuopiamomis karputėm niekad nenusiplautų nuo jo pirštų pagalvėlių – net ir brangiausios ano kranto priemonėmis jų nenuėsdins, nebent numautų su visa oda. Kad pirštai būtų lyg atviros žaizdos, kurios gali pranykti tik visam delnui nusileidus ant Moters kūno.

Tegul jaučia iš troškulio mirštančiojo kančią, kai vandens pilnas ąsotis visai čia pat, ranka pasiekiamas.

Tegul žiūri į kiekvieną geltoną beržą ir mato tik jo begalinį liūdesį.

Tegul šarkos šokinėja po jo namų langais kaip milžiniški klaustukai, ką pasakyt atsisukus į vaiką, į žmoną. Tokius pat ir jau kitokius.

Parašyk, kad atsitiktinai sutiktos moters neapkraunama pasakojimais apie savo klystkelius, apie orgazmų skaičių juose, apie kruviną žmonos gimdymą ir aistringą dulkinimąsi tuojau po jo su geriausia žmonos drauge.

Parašyk, kad  nusinešiu visa, kas buvo švelniausia, kas sidabro srovelėm tekėjo tarp mūsų delnų, kas leido man manyti, kad esu tarsi perlas didelėje kriauklėje: saugi, graži, visų geidžiama, o iš tikrųjų priklausau tik JAM.

Parašyk, kad linkiu: nuo šiol, išgirdęs Leonardo Coheno dainas, tegul jaučia ne pačius gražiausius vyro moteriai ištartus žodžius, o veriantį skausmą ausyse. Nuo jo nebus vaistų. Jis anksčiau ar vėliau nuves iki beprotybės. Jokie kamštukai nepadės.

„Aš tavo vyriškis“ – jis kartojo kiekvienu rankos prisilietimu, kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu žodžiu. Švelnumas buvo šio žmogaus alfa ir omega.

Todėl patikėjau.

Pirmą ir paskutinį kartą.

Žaidimas baigtas.

Parašyk jam, kad pasirinko netinkamą žaidėją. Raganas reikia deginti ant laužo, kad neliktų net atskiros pelenų krūvelės. Net susvilusio puspadžio.

Nėra žvėries pavojingesnio už sužeistą žvėrį.

Raganos myli tik kartą. Tik vieną kartą neapsimeta. Tik kartą, nes meilės pradžia joms reiškia mirties pradžią.

Parašyk jam, raganos sugrįžta . Švelnios, rafinuotos geišos duoda taurę, pilną kraujo ir demoniškos jėgos tos, kuri buvo tik „naivuoliukė“, tik į žaidimą pakliuvus peteliškė.

Gerk, žmogau, į sveikatą. Gerk ir žiūrėk į miegančią žmoną tarsi būtum tik ką  nusiplėšęs žalčio išnarą, į kurią įsispraudęs mėginai  patenkinti tavęs pasiilgusią savo namų židinio kurstytoją. Judu puiki pora, juk tavo šeimos, sakei, nieks negali sugriauti ir vis kaišiojai visiems po panose laptopą su amerikoniškai laimingais sūnų, žmonos ir tos, tavo dulkinamos žmonos draugės,  veideliais. Aleliuja.  Tu vėl su savo oda, su savastim, bet kam ji reikalinga? Kur ją dėsi? Kokia nakties šmėkla ateis ir prisiglaus taip, kaip aš glaudžiausi tą naktį? Tą septintą Kūrėjo dieną, kai jis buvo baisiai pavargęs ir leido dėtis nenumatytiems dalykams.

Parašyk  tam šūdžiui. Parašyk, kad net seilių nuryti negaliu, jo neregėdama. Kad užmirštu ką veikiu ant klozeto, kad nesuvokiu skirtumo tarp šilta ir šalta, tarp darganos ir saulėto dangaus, tarp vyro ir moters, neskiriu tekilos nuo vyno… Lyg pasaulis būtų tapęs Monet paveikslais: daug išsiliejusių spalvotų dėmelių ir tik vienas vienintelis konkretus veidas, balsas, žingsniai, rankos mostai, kepuraitės stirksojimas ant pakaušio, barzdos plaukų ryškus baltas šiurkštumas.

Parašyk, kaip šluosčiau Magdalenos plaukais Kristaus kojas ir meldžiau iki paskutinės minutės: a t v a  ž i u o k. Visi visus laimingus žmones skraidantys lėktuvai, į pasimatymus vežantys autobusai aplenkė šią savaitę miestą, kuriame buvau. Joks traukinys neįstengė man tavęs atgabenti. Nei vienos durys nepriėmė barbenimo. Nei vieni laiptai neišsirikiavo tavęs pasitikti. Net elektrinis viešbučio batų šepetys nenorėjo matyti tavo nuklypusių batų. Gal todėl , kad nešioji skirtingų porų kojines? Gal kad tau visa tai nerūpi?

Muilas, rankšluostis, jaukiai ant gyvatuko džiūstančios mano kelnaitės atsisakė tavo pirštų. Liemenėlė atsisegdavo pati, užbėgdama tau už akių. Net vanduo užspringo dušo kabinoje, išgirdęs tavo vardą, džiovintuvas išsijungė išdžiovinęs vos pusę plaukų, akių tušas slydo ir slydo ne per blakstienas, o per skruostus. Nei viena kojinės akis nenubėgo, nors aš taip stengiausi, kad išvystum gyvą eilėraštį apie tai ( tu buvai jį tik skaitęs), šviežiai nuskusti plaukeliai ant kojų stojosi piestu prieš tave ir tavo niekaip nepriglundantį prie jų delną, lūpdažiai keitė vienas kitą, kaip ryškios prostitutės ir vis vaipėsi, kraipėsi, tikėdamiesi paerzinti tave, netyčia juos išvydusį, net kavinukės šveicorius nustebo paskutinį vakarą pamatęs raudoniu užsiplieskusias mano kelnes, kurios šaukte šaukė apie tave, privalantį laikytis duoto žodžio.

Parašyk apie mano klausymąsi ir negirdėjimą, apie mano atodūsius nekvėpuojant, apie mano sapnus nemiegant, apie mano žingsnius niekur nepajudant. Parašyk kaip rytais nupiepę šuneliai glaustėsi apie jo neesamas kojas, kaip aplojo mūsų neišsipildžiusią naktį, kaip raktas girgždėjo duryse kiekvieną vakarą, saugiai užrakindamas mūsų neįvykusią nuodėmę.

Parašyk apie pirštines ir šaliką, dėl kurių pusę miesto išmaklinėjau, nes norėjau, kad tiktų prie mėlyno rentgeno mano akyse, prie jo žieminės kepuraitės, prie baltos barzdos.

Parašyk jam apie mano delnus, kurių nudegimo laipsnio nė pats Viešpats neįvardintų, nes jis kūrė saugią, šiltą vyro plaštaką,  ir nesitikėjo, kad šitokius švelnumo pėdsakus ji gali palikti. Medicina nežino kaip užmušti šį skausmą.

Parašyk visas evangelijas, visų septynių dienų, vis apie meilę, vien tik meilę, kaip tulžį ant trokštančių lūpų.

Parašyk, kad šventyklos prarado prasmę, net ir paskutinę dieną, net ir paskutinę valandą kalbėdamos apie viltį.

Vilties nėra. Viltis vyriškų genų pasaulyje neturi stuburo.

Paskutinio lapo kampelyje elektroninio pašto adresas.

Juo siunčiami laiškai sugrįžta neskaityti.

Juodaplaukės adreso aš neturiu. Nežinau net jos pavardės. Ji prisistatė Elžbieta. Mes beveik nebendravome. Festivalio organizatoriai, kaip ir aš, nieko daugiau apie ją negirdėjo. Ji dingo.

Bet girtos eilutės bėga ir bėga kaip koks apsėdimas pro mano akis. Kaip man išpildyti paskutinį raganos norą?  Kur tu esi ir kas tu esi, šūdžiau?