Viktorija Ivanova

Stereotonija

Skiriama mažoms kalėms - lunatikėms

-         Aš niekuomet nemokėjau lankstyti popierinių laivelių, - tyliai ištarė nuleidusi akis.

   Iš už nugaros sklido itališka muzika. „Viva“ ar „vivo“ – tik tiek tesuprato. Sėdėjo suėmusi lūpą dviem pirštais. „Ančiasnapis“ – pagalvojo ir asociatyviai prisiminė, kaip buvo vadinama „pekinesu“.

-         Pekinesas, - atsiduso, - buvau pekinesas, kad tik nelikčiau kalė.

  Jis švelniai glostydavo Nerės plokščią nosį (kol ji kukliai krizendavo užmerkus akis) ir minkštai šnibždėdavo „pekinesas“.

-         Kad tik nelikčiau kalė.

   Išpūtė salsvus dūmus, o burnoj vis dar juto erzinantį (per saldų) šokolado pėdsaką.

   Švelniais šokoladiniais prisilietimais ir jis jos odą glostė. Liko erzinantis pėdsakas ant krūties (dešiniosios), kaklo, kirkšnies. Numetė nuorūką ir nupėdino studijos link.

  Jis iššaukiamai šypsojos, be perstojo žiūrėdamas į Nerės akis, kurios iš pradžių jo žvilgsnio neatlaikydavusios vis krisdavo žemyn, kol pasidavė ir monotoniškai (o gal – stereotoniškai?) žiūrėjo tiesiai į tvinksinčius jo vyzdžius.

   Jis visuomet buvo keistas. Visuomet išsiskirdavo, kartais net beprotiškiausiais būdais. Jo veide buvo įrėžtos gilios sarkazmo ir patyčių raukšlės. Netoli lūpų, žandikaulių, antakių. Tai šiek tiek priminė per ryškių bruožų kaukę. Kartais klouno. Jis iš visų ir iš visko tyčiodavosi. Ir iš Nerės. O ji, nutaisiusi rūgščią šypseną, tylėdavo. Norėjo atrodyti šalta ir protinga. Ne visuomet pavykdavo.

   Susipažinimo pradžioje Nerė juo žavėjosi kaip unikaliu žmogumi, vėliau atsirado ir trauka. Unikalus? Ne tas žodis. Nežemiškas. Visuomet pakilęs penki metrai virš grindinio, tuo pačiu padus bedeginąs požemiuos. Ugniniai buvo ir jo plaukai. Nerė žavėjos jo ugniaspalviais plaukais. Pradžioje ji tiesiog žavėjosi jo plaukais. Vėliau patraukė ir jis visas.

   (Ir, mergyt, žodžiai užstrigs gerklėje savaime, liksi nesuprasta, palikta idiotės vietoje, o jo maniakiškai užsidegusios akys degte pradegins skylę tavosiose – stereotoniškai bandančiose atlaikyti žvilgsnius.)

   Jis atrodydavo neapsakomai, kuomet važiuodavo savo dviviečiu dviračiu. Ir visuomet vienas. Su ilgu fraku. Nerė norėjo važiuoti kartu. Kiek kartų jam prašvilpus pro šalį Nerei suvirpėdavo keliai, per nugarą pereidavo keistas geltonos spalvos klyksmas, nutirpdantis visą kūną ir meldžiantis pasivijus dviratį prisėsti už nugaros. Žiūrėdama į jį tokį vėjavaikišką, bet lyg ir be proto brandų, Nerė manė, kad jis būtų buvęs jai puikus tėvas. Po kiek laiko ji jau manė, kad jis būtų puikus tėvas jųdviejų vaikams. (Nedrįsk, o žemiškoji, kurt įsivaizduojam vaikų, nes netėvą praradus kaskart lietui lyjant jausi negimusių vaikų ašaras krentančias ant savo papilkėjusios veido odos)

  Nerė Jokūbui pozavo jo studijoje mainais už meno istorijos pamokas. Kurių nė karto negavus, vis tiek pozuodavo. Tas vyras traukė.

   Visą dieną prasėdėję skirtingose molberto pusėse jie išėjo parūkyti ir Jokūbas pareiškė, kad šiandien atidaroma paroda ir jie su Nere ten vyksta. O įlipęs į autobusą ėmė klausinėti Nerę, kodėl ji sutiko važiuoti? Ji, ką, neturinti asmeninio gyvenimo? Ar kaip tik žadėjo eiti į parodą? Nerė rūgščiai šypsodamasi prastenėjo, kad kaip tik į parodą ir ketino nuvykti. O jis su pasitenkinimo šypsena tarė jau sulėtintai Nerės ausis pasiekiančius „į kokią, tuomet, parodą mes vykstam?“.

   Nerė jautė tirštą, lipnų ir karštą prakaitą besibraunantį pro odos liaukas laukan. Jautė, kaip tas prakaitas - toks sunkus – lėtai teka nuo kaktos per antakius ant akių vokų ir užklijavęs akis nebeleidžia joms atsimerkti. Sunkus prakaitas. Per sunkus. Kojos švelniai ėmė drebėti, ranka automatiškai plavinėjo po autobusą, ieškodama, kur įsikibt, o nuo pečių prasidėjo visiškas žemės drebėjimas, kol mergina pargriuvo. Autobuse turbūt pasigirdo šurmulys, gal taip, gal ne.

   Po tvirtai užmerktom akim minkštai dėliojas vaizdai – vizijos – prisiminimai.Vaikystėje Nerė išmesdavo celofaninį maišelį pro antro aukšto langą ir tada bėgom bėgdavo lauk – užrakindavo duris, nušokinėdavo laiptais ir lėkte išlėkdavo į lauką – kad tik maišelį aplenkt. Norėjo ant žemės lauke būt greičiau, nei jis. Dar išsinešdavo į lauką celofaninius maišelius ir mesdavo juos oran. Tada galvą užvertus į viršų bandydavo pūsti į maišelius orą, kad tik jie nenukristų žemyn. Draugė sakė, jai tai primena gyvenimą – kad mes vis bandom jį iškelt, pakelt, prikelt...  Vis iš apačios įpūtinėjam gyvybės. Ironiška tai, kad lemtis visų vienoda – jie nusitėkš kur į purvą, na, gal rasą, gal jūrą... Bet sulys, suplyš. Iširs. Depresyvu? Realu. Fone pasigirsta cirko muzikėlė, tarsi mes visi ir būtume tik žmonės – celofaniniai maišeliai, išsigimėlių šou plačiai apšviestoje arenoje.

   Pramerkė celofanines akis. Čežėjo. Skaudėjo galvą. O sienų neatpažino. Sunkiai atsisėdo lovoje. Lėtai atsiduso ir nuleidus akis iššnibždėjo:

-         Dieve, kodėl pastaruoju metu manimi visiškai nesirūpini?

-         Ooo, tai aš tau jau dievas? Puiku, puiku, man patinka neregresuojantys žmonės.. Kodėl nesakau progresuojantys? Nes progrese tu pasiklystum, matau iš tavo ničnieko nenutuokiančio žvilgsnio. O kad aš dievas, mažuli, atsipeikėk, aš tik tavo didvyris, bet iki dievo man trūksta tyrumo kibirkšties. Šiaip kibirkščių netrūksta, tik jose tyrumo per maža. Gerai, neprikrausiu tavo tuščios galvos visokiais paistalais. Pagulėk dar, jaučiu makaulė pusiau skilo, kai į tą komposterį vožeisi.

-         Tai aš gal..

-         Taip, taip, tu gal patylėk. Užmerk akis ir pagulėk mano lovoj. Esi pas mane namie, jei tavo logika tau to dar nepaaiškino. Cha cha! Ko akis sprogini, užmerk jas geriau, negi manei, kad studijoj ir gyvenu? Oi, nemanyk, kūdiki, oi, nemanyk.. Pailsėk dar, jei ką, šūktelk, gal ir užmesiu į tave akį.

   Neliko net rūgščios šypsenos. Tik kvailai suraukti antakiai ir plyštanti galva. Nerė mintyse girdėjo įvairiausius gyvius ir gyvūnus, plyšaujančius kiekvienam būdingais balsais. Užsimerkusi atsigulė atgal į lovą ir mintyse persikreipinėjantys vaizdai po truputį susijungė į vientisą paveikslą – viduryje spalvotos rato formos pakylos ant vienračio važiavo Nerė su tinstančia galva - galva tino – didėjo – pūtėsi, kol galiausiai nusvėrė visą kūną į šoną ir parvertė Nerę. Bet mergaitė nepasidavė, mintyse girdėdama vis garsiau kartojamą „The show must go on“, ji atsistojo ant galvos, kuri atliko vienračio pareigas, dabar Nerės kojoms plavinėjant ore, galva riedėjo rato pakraščiais. Kol galiausiai sprogo. Pasigirdo operinis balsas, dainuojantis nesuprantamus garsus, plyšaujantis tai aukščiausiais garsais, tai vos ne bosinėmis natomis. Nerė vėl pabudo. Nusprendė, kad tokie košmarai toli gražu nepadės pailsėt. Atsikėlė, bandė aplyginti susiglamžiusius rūbus. Veltui.

   Sėdėdama lovoje apžiūrinėjo sienas. Nutaškytos skirtingų spalvų dažais, apklijuotos įvairių merginų nuotraukom, o vidury – iš skirtingų iškarpų suklijuotas kūdikio paveikslas. Viskas atrodė pakankamai fantasmagoriškai ir šiurpiai. Staiga Nerė pajuto, tarsi kažkas, pastvėręs ją už ausų galiukų neskausmingai kelia aukštyn. Pas varnas? Pas Dievą? Pas save. Ir turbūt ne tik dabar, bet ir visą gyvenimą po truputėlį kėlė. Ir turbūt ne tik už ausų pastvėręs, bet ir neakivaizdžiai savo spalvom pakreipdavęs jos mintis. Nerė, pasiramstydama rankomis į sienas, ėjo ilgu raudonu koridoriumi kito kambario link. Ausyse skambėjo maniakiškas klouno juokas. Stovėdama tarpdury matė nuogą Jokūbo nugarą. Jis žongliravo. Nerė žiūrėjo į jį, kol nebuvo pastebėta veidrodyje. Jokūbas pastebimai lėtai sudėliojo kamuoliukus į jiems skirtą mėlyna zomša aptrauktą kartoninę dėžutę ir atsisukęs į Nerę mėgavosi jos sumišimu.

-         Aš ne dailininkas, aš žonglierius. Aš ne žmogus, aš klounas. Tu ne nustebus, tu manim žaviesi.

-         Aš?.. Man silpna ir aš keistai jaučiuos.

-         Gerai, nevarginsiu tavęs, eime į virtuvę, išvirsiu kokios arbatos ar dar velniažin ko norėsi.

  Nerė svaigstančia galva ir spirgančiom akim sekė paskui Jokūbą. Pasirėmusi rankomis ant stalo stebėjo kiekvieną jo judesį. Jam atsisukus greit nusukdavo žvilgsnį, kol „ne dailininkas, žonglierius“ ėmė be perstojo juoktis.

-         Kaip vaikiška, miela mano apkvaišėle, kaip vaikiška!

  Nerė žiūrėjo į jį išsigandusiom akim, kai jis, numetęs ant stalo arbatos žoleles, čiupo merginą už rankos ir nusitempęs į savo studiją grubiai numetė ant spalvose skęstančio čiužinio.

-         Dabar šnekėk!

-         Ką?

-         Šnekėk, viską, ką galvoji.

-         Mes.. Lyg ir turėjom išgerti arbatos..

-         Nusišneki.

-         Nieko nesuprantu.

   Tada Nerė išgirdo tą patį maniakišką klouno juoką, tik šįkart jis skambėjo ne jos galvoje, o iš Jokūbo lūpų. Užsimetęs ant pečių plačius marškinius čiupo Nerę už rankos ir nusitempė laiptais žemyn – pro pravertas buto duris, neleisdamas nė suspėt įsikibt į žalsvus turėklus, neįmanomai greit pralėkdamas pro aforizmais ir keiksmažodžiais aprašinėtas kakavines koridoriaus sienas – pasodino ant nutrupėjusio, geltonais dažais kadaise dažyto suoliuko ir liepė laukti. Nerė absoliučiai nebesigaudė, kas vyksta. Ji niekuomet nė nebuvo tiek laiko praleidus su Jokūbu. Tarp kitko, ji nė nežinojo, kiek laiko praleido šįsyk – nė nenumanė, kiek dabar valandų, kiek laiko ji nebuvo namie, kiek laiko dar nebus. Grįžo Jokūbas su savo dviviečiu dviračiu.

-         Sėsk.

   Pakluso. Marionetė. Tokia jautėsi, tokia ir buvo. O jis tik pasityčiojamai šypsos. Jie lėkė neapsakomai dideliu greičiu. Ji pirmą kartą važiavo šiuo dviračiu. Bet nors ir kaskart matydama Jokūbą važiuojantį šiuo dviračiu nežmoniškai norėjo važiuoti kartu, šįsyk kartu važiuoti nežmoniškai nenorėjo. Ji jo bijojo. Šiandien ji jo ypač bijojo. Bet tuo pačiu ir beprotiškai geidė. Ji matė jo įsitempusią nugarą, išsidraikiusius (nors ir surištus) ugniaspalvius plaukus, rankas, tvirtai suėmusias dviračio vairą ir energingai pedalus minančias kojas. Nepajuto, kaip pravažinėję nežinia kiek laiko, abu suplukę ir suprakaitavę grįžo į studiją. Jis (deja vu?) numetė ją ant čiužinio ir atsigulė šalia. Nerė jau visa drebėjo – iš baimės, iš geidulio, iš nuovargio. Ji atsisuko į Jokūbą, kuris žiūrėjo tiesiai į lubas ir šypsojos. Nerė ėmė jį bučiuoti, jis atsakė tuo pačiu. Nuo švelnios pradžios dideliu tempu viskas vystėsi toliau – iki ten, kur jie baigdavo kiekvieną pozavimo „seansą“. Kaip ir eilinį kartą – vietoj meno istorijos pamokų ji gaudavo štai šią pamoką. Bet nė velnio nesigailėjo. Vėsūs lašeliai lėtai bėgiojo visu kūnu, o užuodusi Jokūbo prakaitą ją dar labiau užvaldydavo geismas. Jie ne mylėjosi, jie tarsi grūmėsi. Kiekvienas už save. Tuo pačiu, Nerė grūmėsi ir už Jokūbą. Gal todėl, dvigubai labiau pavargus ji ėmė verkti.

-         Tada šnekėk dabar!

-         Ką? Ką šnekėt?!

-         Šnekėk, ką matai!

   Jokūbas ėmė bučiuoti jos kaklą, glamonėti krūtis, švelniai braižyti kirkšnis.

-         Matau, kaip tampau tavo plaukus, kurie nežmonišku greičiu tįsta, o kai jie tampa beveik mūsų abiejų kartu sudėjus ilgio, paaštrėjusiais nagais tiesiog nuskutu juos nuo tavo galvos. Plaukai krenta tarsi vielos strypeliai. Tūkstantis tavo rankų surenka juos ir įtaisiusios kaip stygas tarp itin plačiai pravertos mano burnos ima groti čiurlenančias melodijas.

-         Oi, kokia menininkė! Nusišneki.

-         Tu pats prašei!

   Dabar jau abu guli šalia, suplukę, suprakaitavę, pavargę ir vos atgaunantys kvapą. Nerė verkia. Jokūbas duoda jai pridegtą cigaretę ir prisidega vieną sau.

-         Man atsibodo šitaip.

-         Kas tau, pupa uoga – šikna nuoga, atsibodo?

-         Man atsibodo, kad nedrįstu tau nieko pasakyti.

-         Tai sakyk, klausau. Man absoliučiai neįdomu, bet klausau.

-         Man atsibodo, kad tu mane žemini. Man atsibodo mylėtis tavo studijoje, kur purvina ir mes abu elgiamės kaip gyvuliai. Aš vėliau verkiu dienų dienas, mėgindama nuplauti nuo savęs visą tą šlykščią masę. Ne dažus, bet tą masę nuo sielos.

-         Ak, kokia tu jautri.. Tiesiog vėl žadini mano geismą.

-         Nutilk, šį kartą aš pasakysiu. Man nusibodo, kad elgies su manim kaip išmanai – aš tau šiukšlė, vergė, kalė...

-         Parduosiu tave kaip kalę! – ir vėl seka maniakiškas klouno juokas.

-         Idiotas! Aš tavęs nekenčiu!

   Žonglierius atsistojo, iš lėto pasirąžė. Nušlepsėjo prie lango ir ilgai pro jį žiūrėjo. Staiga, atsisuko ir berniokiškai linksmu balsu sušuko:

-         Tu žinai ką man parašė mano žmona?! Žiūrėk!

   Greit ištraukęs iš po kažkokių rūbų krūvos suglamžyta rusvos spalvos popierių parodė Nerei dailios rašysenos laišką.

-         Žmona?

-         Aha. Neįskaitai?

   Išplėšė popierių iš Nerės rankų ir su besityčiojančia intonacija ėmė deklamuoti:

-          Po elektrinėm vielom nuo medinio lietaus besislėpdami mes atrasim oranžinių mėtų jausmą stuburo slanksteliuose. Ir susišukavę mintis virbalais bei įsikibę į vienas kito paniškai primerktas akis, užmigsim. Kojom barškendami į šlapias nuo tylos citrinines „matrioškas“.O kai pabos – apgraibom ieškosim aklumo, kad debesų sprogdinti nereiktų.

   Nerė sėdėjo žiūrėdama į Jokūbą, kurio suprato niekada nepažinojus. O manė priešingai – ak, artimiausia siela... ir visos kitos nesąmonės. Ir tada iš pradžių nežymiai, o paskui vis smarkiau viską ėmė niežėti. Konkrečiai, apskritai, nuoširdžiai viską. Pradedant kojų pirštų galais niežulys tįso, virto, sukosi blauzdom, keliais, šlaunim, klubais, pilvu, nugara, krūtine, pečiais, alkūnėm, riešais, nagais... Neaplenkė nei veido, nei visos galvos. Niežėjo, pasiutusiai niežėjo akis, nosį, burną, ausis... Siaubingas niežulys slydo dantimis, liežuviu, gerkle, plaučiais, širdimi, skrandžiu, kepenimis, inkstais, net šlapimo pūsle! Norėjosi draskyti sielą, išpučiamą ir įkvėpiamą orą, kvapus, spalvas, nuojautas, mintis, nemalonumus, vaizdus ir garsus, nes viską taip beprotiškai niežėjo! Rodės, kad tik kasant, gramdant tą susmirdusį jausmą nuo savęs galima įrodyti sau pačiam, kad dar esi gyva. Kad dar nori gyventi. Kad, nors pati dar netiki, dar pasiutusiai nori gyventi.

-          Na ir nesąmonė, ar ne? Dabar, matai, ji greit gimdys man vaikį, tai mano, kad dabar ji labai meniška ir atvira kosmosams ir visokiems kitokiems velniams. Kokios tos moterys kvailos, ar ne?

-          Tavo žmona? Laukiasi? Tu.. ir žmona? Vaikis? O Dieve!

-          Nagi, mieloji, gal ir gerai tave iškočiojau ką tik, bet pasikuklinsiu tau primindamas, kad net ir aš ne Dievas... – Ir vėl seka maniakiškas juokas.

-          Jokūbai, aš taip.. Man, - Nerės akys atrodė kaip du didžiuliai kamuoliukai, kuriais, rodos visai neseniai, o tuo pačiu lyg ir prieš amžinybę žongliravo Jokūbas, - atrodo, kad.. Aš..

-          Stenėk, stenėk..

-          Jokūbai, manau jums, manau, kad tau... Jokūbai, manau, kad mums nebegalima susitikinėti.

  Vyro akys iš lėto ėmė plėstis, kol pasiekė nežmoniško dydžio riba ir švelniai virpėjusios jo lūpos prasivėrė. Pasigirdo kurtinantis juokas. Jis juokėsi, raitėsi, daužė kumščiais žemę, kartkartėmis sugebėdamas išspausti „Rimtai? Tu tikrai taip manai?“ ir toliau žvėriškai juokdamasis.

   O Nerė to nebegirdėjo. Ji tik lėtai kartojo „Aš niekuomet nemokėjau lankstyti popierinių laivelių“. Ji atsigulė ant nugaros. Užsimerkė ir jautė, kaip jos kūnas plokštėja. Jos kūnas liko popieriaus plonumo ir lygumo. Tuo tarpu ji pati lakiojo Vilniaus senamiesčiu, užsimerkus ant vienos kojos šokinėjo ir tuo pačiu aštuonis kartus apsisuko ant laimingosios plytelės, užmerkė akis Katedros bokšto laikrodžiui, Pilies gatve skrisdama mirksėjo seneliukui, prie Vilniaus Universiteto pardavinėjančiam sovietinių laikų senienas. O Jokūbas, tebesijuokdamas stebėjo, kaip ant popierinio Nerės kūno iš dešiniosios krūties, kaklo ir kirkšnies auga po neužmirštuolę. O iš akiduobių iškrenta po kamuoliuką – tokį patį, kokiais jis žongliravo. 

 -     Koks simbolizmas! – žviegė.

  Suėmęs Nerės kūną už pakraščiukų iš lėto pasišvilpiniuodamas ėmė lankstyti popierinį laivelį.

-         Sakei nemoki. Pamokysiu.

   Nešdamas rankoje sulankstytą laivelį Jokūbas lėtai išėjo iš studijos, strėnas apsidengęs žalios spalvos skarmalu. Pasišokinėdamas nešė kamuoliukus į mėlynu žomšu aptrauktą kartoninę, jiems skirtą dėžutę. Prie visų kitų, paryčiais aštriai niūniuojančių.

2006m. rugsėjis