Vaiva Grainytė
Languoto pledo istorija arba LOR Dievui
Aš nėščia! Aš nėščia! - į
kambarį įėjo susijaudinusi guvernantė. Tai buvo netikėta tiek man, tiek mano
broliui.
Tada mes sėdėjome susigūžę po didžiuliu languotu pledu ir stebėjome pro langą
krintančias snaiges. Tėvas į šalį padėjo apskaitos knygas, atsargiai į verstos
odos futliarą sulankstė akinius , pasirąžė, ir nuėjęs prie šaldytuvo riebiai
susikeikė - pienas buvo sugižęs. Pabučiavau brolį - įsivaizdavau esanti šachmatų
damkė, kuri prieš apleisdama savo languotą pledo karalystę visad atsisveikina su
savo mylimu žirgu (mano brolis iš tiesų priminė ramų arkliuką - didelėmis
rudomis akimis jis liūdnai, rodos, kažin ką susimąstęs rupšnodavo, prisimindavo
niekam nežinomas istorijas, virpėdavo nuo
turbūt jam vienam girdimo garso). Užmečiau akį į guvernantę. Maždaug
trisdešimties metų moteris sėdėjo ant taburetės ir tylėjo. Ji man pavydėjo
stiprių ir šviesių plaukų, todėl pagavusi mano žvilgsnį nejučiomis delnais
pridengdavo savo nelyginant pelės uodegą nušiurusią ir dažniausiai riebaluotą
bizę. Iš lentynos išsitraukiau medicinos enciklopediją. Mėgau vartyti lapus su
tomis liguistomis organų iliustracijomis ir nuotraukomis. Mūsų namuose niekas
nesidomėjo medicina, o apie visus negalavimus buvo uždrausta kalbėti. Net sloga
ar karščiavimas buvo nutylimi ir slopinami savo individualiais metodais. Mano
brolis praeitą rudenį susirgo plaučių uždegimu. Girdėjome, kaip tyliai
kliedėdavo lovoje, iki galvos įsirausęs į gyvsidabriu apibarstytus patalus -
tokia aukšta buvo jo temperatūra - vienas po kito sproginėjo termometrai. Man
buvo liūdna, nes po pledu turėdavau kiurksoti viena ir prieš išeinant
atsisveikinti su tuščiomis arklidėmis, bučiuoti mėšlinus juodai baltus
karliškojo tvarto tapetus. Galiausiai jis mirė. Tokia Dievo valia - Jis
spręsdavo mūsų šeimos narių likimus (nežinau, kaip buvo kitose šeimose, bet esu
tvirtai įsitikinusi, jog mumis rūpinosi labiausiai, todėl pasistengdavo parinkti
netikėčiausius ir originaliausius gyvenimo scenarijus). Tik truputį nustebau,
jog priėmė tokį netikėtą sprendimą dėl auklės nėštumo. Lauktis vaiko man atrodė
pernelyg įdomi ir išskirtinė privilegija, kuri, tikėtina, turėjo greitu metu
atitekti man - nepaliaujamai Dievo stebimam objektui. Tiesa, man šiuo metu
septyneri ir vietoj savo brolio meldžiu naujo berniuko. Esu pernelyg liesa,
geltona striukė kabo ant manęs. Atsiradęs pilvas užpildytų tuščią erdvę. Dievas
paseno ir jam turbūt krito ant ausų - mano prašymą supainiojo su auklės. Dievas
sočiai pavalgęs prisnūdo ir mano balsą supainiojo su auklės. Dievui tuo metu
operavo infarktą ir narkozės metu laikydamas pliušinį berniuką jį sukišo į auklę
(auklės pilvą). Cha, pliušinį berniuką. Palauksiu, ir turbūt po devynių mėnesių
jeigu auklė nenusiridens nuo laiptų - turėsiu naują ir - tikiuosi - rudakį
arkliuką.
Tėvas tą vakarą stipriai viduriavo nuo pieno.
Ūmi slaugės įkapė
Tas slibinas atskrisdavo
ketvirtadieniais, o Anas pirmadieniais. Visas kitas dienas neatskirsdavo
niekas. V. gulėjo apkamšytas labai minkštoje lovoje, iš burnos ėjo salsvas,
apyrūgštis kvapas.
-Kaip jautiesi, mielas V.? pasilenkusi sušnabždu.
V. nieko neatsakė.Visiems buvo žinoma , jog V. smegenis letenėlėmis maigė irzli
ir įnoringa komos kiaunė, jau trečia savaitė spardė jas tartum futbolo kamuolį.
Mano dailusis šveicariškas laikrodis blizga baltoje palatoje. Pasidažau lūpas,
iš buteliuko iškrapštau raudoną vitaminą ir įdedu V. į delną, pasikėlus sijoną į
viršų timpteliu pėdkelnių gumelę nuo liemens jos mažumėlę smukčioja, tokiu
būdu kaulydamos dėmesio ir atidumo.
Pabučiavusi V. į skruostą išėjau laukė svarbus susitikimas su keliais vyrais,
turinčiais ištapetuoti mano virtuvę.
Šiandien pirmadienis, Ano slibino diena. V. guli, jo saujoje raudonas vitaminas.
Oranžinis slibinas stipriomis blauzdomis spiriasi oru, kiaurai skrosdamas eterį
artėja prie palatos, kurioje guli V. Nutūpia taip, kad susiūbuoja, beveik
įlinksta, palangė. Liežuviu perbraukia V. plaukus, veidą, kaklą, krūtinę, tada
snukį sukiša į delną ir surupšnoja vitaminą.
Dar truputėlį patupi, apsilaižo, apsisuka ir išskrenda.
Po kelių valandų baigiasi pirmadienis ir ateina antradienis. Antradieniais
ateinu aš, bučiuoju V., bet kasdien vis labiau iš pareigos, prisiversdama.
Vitamino nepalieku, nes šiandien antradienis. Trečiadieniais irgi nepalieku, o
ketvirtadienį palieku, nes ketvirtadieniais atskrenda Tas slibinas.
Man atsibodo savaitė iš savaitės vis tas pats ir tas pats.
Gerai papurčiusi V. Surinku: Viskas!.
Paskui priduriu:Baigta, nekenčiu tavęs.
Žodžiai, nepasiekę adresato, apsisuka ir grįžta į mane.
Blogiausia tai, kad jie sugrįžta įtūžę, plieniniai - mane perskelia per pusę .
Dėl Nunchės
Šiandien gavau atlyginimą.
Vasarą išvykstu į tapytojų plenerą, neatostogausiu. Nusipirkau gerų cigarečių
visada taip, kai tik gaunu pinigus.
Šildau sriubą, aplink galvijo šonkaulį sukasi burokai, burbulai į priekį stumia
bulvių kvadratėlius.
Srėbiu, kramtau, ryju. Mano pilve apuokų kaimenė.
Jų plunksnos tirština kraują ir lėtina širdį. Vos pakeliu kojas: jos yra kietai
kimštos pagalvės. Akys apsitraukia niūriu pelėsiu, pro ausis sklinda duslus,
drevinis ūkavimas. Prisidengiu brangią, labai gerą cigaretę. Gal parūkom,
Nunche, norėčiau pasakyti, bet verčiau tyliu, nes man nejauku kalbėtis su
sienomis, pripažinti sau, kad kalbinu jas, kad rūkau vienas, kad Nunchės nėra
čia.
Lempos krūtis apšviečia siaurą spintelės nugarą. Stalo skoliozė paūmėjusi
visas sukumpęs, dažnai ant jo sėdžiu.
Dabar irgi ant jo sėdžiu: sukėlęs, po savimi parietęs kojas. Į kelius sminga
trupiniai, vienas kitas buroko gabalėlis įsigeria į kelnes.
Pamenu, kaip tavo butą buvo užpuolusios skruzdėlės. Ypač prieš lietų jos imdavo
lįsti iš pakampių, ropoti radiatoriumi ir linoleumu. Nunche, tu tokia kvaila:
prigaudei jų visą puslitrį stiklainį ir supylei į verdantį vandenį. Žiūrėjome,
kaip brinksta jų kūneliai, prunkštėme tiesiai į verdantį puodą. Sakei, kad tave
aplanko vizija, kad matai mus stovinčius prie Big Ben o su baltu, gerai
išdresiruotu koliu; matai, kaip mes fotografuojamės su lenkais, kaip aš tau
dovanoju auksines apyrankes ir auskarus, paskui tapau nuogą tvankioje motelio
vienutėje. Tada labai prajuokinai mane, pasakiau, kad dėl tavęs suvalgyčiau visą
tą sušutusį skruzdėlyną.
Ne akys, o tvirta tavo juodų plaukų virvė hipnotizavo mane, nejutau rūgštaus
viralo skonio, burna buvo nejautri ola, kuria keliavo tų darbštuolėlių košė.
Lyginai rankšluostį kartkartėmis suprunkšdama: nežinau, ar dėl tos vizijos buvai
tokia linksma, ar mano atsikišęs pilvo būgnelis su suvalgytais požemio vabalais
taip tave džiugino.
Dabar surūkiau vieną brangią, labai gerą cigaretę. Tuoj išsitrauksiu antrą.
Kambary spengia tyla. Sekcijoje krištolinės vazos liežuvauja, dalinasi viena su
kita išgalvotomis paskalomis.
Apuokų kaimenė pūva, troškinasi nikotino garuose. Aš toks nevykęs piemuo.
Draugės
Brangute, kaip tu gerai
išsilaikiusi, sumurkė Katė savo draugei Gyvatei. Gyvatė negirdimai pirstelėjo
iš malonumo ir sutilindžiavo milžiniškais auskarais dvejais raiteliais
Vyčiais, grūmojančiais kardu į kryžiuočio pusę.
Gyvatės butelis buvo visai nieko, toks jaukus, nelabai erdvus, tačiau
neperkrautas baldais ar kitais nereikalingais rakandais, todėl Katė galėjo
nesivaržydama, kaip jai buvo įprasta, skėsčioti letenomis, rodyti savo
deimantines pažastis.
Draugės buvo pažįstamos dar nuo senų mokyklos laikų. Kartu mokėsi sustiprintą
dailės istoriją, sėdėjo viename suole, keitėsi rūbais ir savo moteriškomis
paslaptimis, kasetėmis, plaukų šepečiais, cigaretėmis. Jeigu vieną iš jų
apimdavo susidomėjimas Klaipėdos krašto istorija, tai antroji tuoj pat imdavo
rinkti antikvarinius atvirukus su Mėmelio vaizdais, jeigu viena užsirašydavo į
baseiną, antroji tuoj pat imdavosi irklavimo, tokiu būdu tarytum pratęsdama
draugės mintį. Jos viena kitą taip gerai jautė ir suprato, jog nereikėjo nė
pusės žodžio, kad susiprastum, kada, pavyzdžiui, sutartinai reikia nemėgti žydų
ir aktyviai dalyvauti antisemitinėse demonstracijose, o kada spinduliuoti meilę
žmonijai, nevalgyti mėsos ir daryti body flexą.
Kaip ir įprasta gyvenime, draugių dvasinę simbiozę išardė vyras: Katė susimetė
su pusamžiu skulptoriumi ir palengva ėmė grimzti į saldų alkoholizmo liūną, o
Gyvatė įsitraukusi į labdaros organizacijų veiklą, savo moterystės jėgą
transformavo į gerumo akcijas kaliniams bei našlaičiams.
Tik po kelerių metų, gražią pavasario dieną jos vėl rado laiko saldžiai kavai ir
spurgoms su grybais.
O varge, kaip ji, mano draugė Katė, suseno. Kaip jos veidą vagoja rūpesčio ir
liūdesio raukšlės, tyliai mąstė Gyvatė kramtydama slidžius, gerai
susmulkintus, patroškintus, šampinjonus. Katė tuo tarpu negalvojo nieko, nes
jos galvoje styrojo didžiulis, nedistiliuoto spirito butelis, kuris tiesiog ir
buvo monumentali, nereikalingų minčių nepraleidžianti jos savastis.
Vis dėlto šnekos netrūko: draugės prisiminė praūžusi cunamį, teroristų išpuolius
Egipte, aptarė lėktuvo katastrofą Graikijoje, keitėsi spėlionėmis apie Gazos
ruožo ateitį... Netikėtai suskambęs Katės mobilusis telefonas nutraukė bičiulių
pašnekėsi: savo parodos atidarymo metu prisigėręs Katės vyras vėl išspardė ir
apdergė savo darbus, bei per plauką vos neišprievartavo žymiausios galerijos
savininkės.
Aš visada visada už tave melsiuosi ir tau padėsiu, dvišakiu savo liežuviu
guodė Gyvatė, šiurendama draugės kailiuką, juk tu man kaip sesuo.
Čia Gyvatė prisiminė savo neišnešiotą jaunesniąją sesutę, kuri po kelių valandų,
praleistų inkubatoriuje, mirė. Kaip senais gerais laikais iš draugių akių ritosi
sulig tarantulo didumo ašaros, o sienų tapetai trūkinėjo nuo išsiveržusios
raudos.
Metų laikai
Drevėse kaleno geniai, prūde po
ledu nardė žuvys. Ant rašomojo stalo gulėjo gimimo liudijimas, pasas ir meškerė.
Aktorė Girtučio rūmuose dainavo šansonus, iš po žvyninės palaidinės žibėjo
auksinis jos liemenukas, žiūrovai šalo.
Vėmėme kartu susikibę už rankų. Už lango burzgė kaimynų automobilis, Saukienė
kieme karpė
krūmelius, kilo daigai.
Jos vaikai, aprengti mėlynais šortukais, sulindę į rūsį valgė bananus, vyresnėlė
mineraliniu vandeniu drėkino odą.
Medžiai raudo, rašalas ir sąsiuviniai glaudėsi prie nugarų, sanatorijose baigėsi
šokiai.