Vaiva Grainytė

Languoto pledo istorija arba LOR Dievui

„Aš nėščia! Aš nėščia!“ - į kambarį įėjo susijaudinusi  guvernantė. Tai buvo netikėta tiek man, tiek mano broliui.
Tada mes sėdėjome susigūžę po didžiuliu languotu pledu ir stebėjome pro langą krintančias snaiges. Tėvas į šalį padėjo apskaitos knygas, atsargiai į verstos odos futliarą sulankstė akinius , pasirąžė, ir nuėjęs prie šaldytuvo riebiai susikeikė - pienas buvo sugižęs. Pabučiavau brolį - įsivaizdavau esanti šachmatų damkė, kuri prieš apleisdama savo languotą pledo karalystę visad atsisveikina su savo mylimu žirgu (mano brolis iš tiesų priminė ramų arkliuką - didelėmis rudomis akimis jis liūdnai, rodos, kažin ką susimąstęs rupšnodavo, prisimindavo niekam nežinomas istorijas, virpėdavo nuo
turbūt jam vienam girdimo garso). Užmečiau akį į guvernantę. Maždaug trisdešimties metų moteris sėdėjo ant taburetės ir tylėjo. Ji man pavydėjo stiprių ir šviesių plaukų, todėl pagavusi mano žvilgsnį nejučiomis delnais pridengdavo savo nelyginant pelės uodegą nušiurusią ir dažniausiai riebaluotą bizę. Iš lentynos išsitraukiau medicinos enciklopediją. Mėgau vartyti lapus su tomis liguistomis organų iliustracijomis ir nuotraukomis. Mūsų namuose niekas nesidomėjo medicina, o apie visus negalavimus buvo uždrausta kalbėti. Net sloga  ar karščiavimas buvo nutylimi ir slopinami savo individualiais metodais. Mano brolis praeitą rudenį susirgo plaučių uždegimu. Girdėjome, kaip tyliai kliedėdavo lovoje, iki galvos įsirausęs į gyvsidabriu apibarstytus patalus - tokia aukšta buvo jo temperatūra - vienas po kito sproginėjo termometrai. Man buvo liūdna, nes po pledu turėdavau kiurksoti viena ir prieš išeinant atsisveikinti su tuščiomis arklidėmis, bučiuoti mėšlinus juodai baltus karliškojo tvarto tapetus. Galiausiai jis mirė. Tokia Dievo valia - Jis spręsdavo mūsų šeimos narių likimus (nežinau, kaip buvo kitose šeimose, bet esu tvirtai įsitikinusi, jog mumis rūpinosi labiausiai, todėl pasistengdavo parinkti netikėčiausius ir originaliausius gyvenimo scenarijus). Tik truputį nustebau, jog priėmė tokį netikėtą sprendimą dėl auklės nėštumo. Lauktis vaiko man atrodė pernelyg įdomi ir išskirtinė privilegija, kuri, tikėtina, turėjo greitu metu atitekti man - nepaliaujamai Dievo stebimam objektui. Tiesa, man šiuo metu septyneri ir vietoj savo brolio meldžiu naujo berniuko. Esu pernelyg liesa, geltona striukė kabo ant manęs. Atsiradęs pilvas užpildytų tuščią erdvę. Dievas paseno ir jam turbūt krito ant ausų - mano prašymą supainiojo su auklės. Dievas sočiai pavalgęs prisnūdo ir mano balsą supainiojo su auklės. Dievui tuo metu operavo infarktą ir narkozės metu laikydamas pliušinį berniuką jį sukišo į auklę (auklės pilvą). Cha,  pliušinį berniuką. Palauksiu, ir turbūt po devynių mėnesių – jeigu auklė nenusiridens nuo laiptų - turėsiu naują ir - tikiuosi - rudakį arkliuką.

Tėvas tą vakarą stipriai viduriavo nuo pieno.

Ūmi slaugės įkapė

Tas slibinas atskrisdavo ketvirtadieniais, o Anas – pirmadieniais. Visas kitas dienas neatskirsdavo niekas. V. gulėjo apkamšytas labai minkštoje lovoje, iš burnos ėjo salsvas, apyrūgštis kvapas.
-Kaip jautiesi, mielas V.? – pasilenkusi sušnabždu.
V. nieko neatsakė.Visiems buvo žinoma , jog  V. smegenis letenėlėmis maigė irzli ir įnoringa komos kiaunė,  jau trečia savaitė spardė jas tartum futbolo kamuolį.
Mano dailusis šveicariškas laikrodis blizga baltoje palatoje. Pasidažau lūpas, iš buteliuko iškrapštau raudoną vitaminą ir įdedu V. į delną, pasikėlus sijoną į viršų timpteliu pėdkelnių gumelę – nuo liemens jos mažumėlę smukčioja, tokiu būdu kaulydamos dėmesio ir atidumo.
Pabučiavusi V. į skruostą išėjau – laukė svarbus susitikimas su keliais vyrais, turinčiais ištapetuoti mano virtuvę.
Šiandien pirmadienis, Ano slibino diena. V. guli, jo saujoje raudonas vitaminas. Oranžinis slibinas stipriomis blauzdomis spiriasi oru, kiaurai skrosdamas eterį artėja prie palatos, kurioje guli V. Nutūpia taip, kad susiūbuoja, beveik įlinksta, palangė. Liežuviu perbraukia V. plaukus, veidą, kaklą, krūtinę, tada snukį sukiša į delną ir surupšnoja vitaminą.
Dar truputėlį patupi, apsilaižo, apsisuka ir išskrenda.
Po kelių valandų baigiasi pirmadienis ir ateina antradienis. Antradieniais ateinu aš, bučiuoju V., bet kasdien vis labiau iš pareigos, prisiversdama. Vitamino nepalieku, nes šiandien antradienis. Trečiadieniais irgi nepalieku, o ketvirtadienį  palieku, nes ketvirtadieniais atskrenda Tas slibinas.
Man atsibodo– savaitė iš savaitės vis tas pats ir tas pats.
Gerai papurčiusi V. Surinku: „Viskas!”. Paskui priduriu:“Baigta, nekenčiu tavęs“.

Žodžiai, nepasiekę adresato, apsisuka ir grįžta į mane.

Blogiausia tai, kad jie sugrįžta įtūžę, plieniniai - mane perskelia per pusę .

Dėl Nunchės

Šiandien gavau atlyginimą.
Vasarą išvykstu į tapytojų plenerą, neatostogausiu. Nusipirkau gerų cigarečių – visada taip, kai tik gaunu pinigus.
Šildau sriubą, aplink galvijo šonkaulį sukasi burokai, burbulai į priekį stumia bulvių kvadratėlius.
Srėbiu, kramtau, ryju. Mano pilve apuokų kaimenė.
Jų plunksnos tirština kraują ir lėtina širdį. Vos pakeliu kojas: jos yra kietai kimštos pagalvės. Akys apsitraukia niūriu pelėsiu, pro ausis sklinda duslus, drevinis ūkavimas. Prisidengiu brangią, labai gerą cigaretę. “Gal parūkom, Nunche”, norėčiau pasakyti, bet verčiau tyliu, nes man nejauku kalbėtis su sienomis, pripažinti sau, kad kalbinu jas, kad rūkau vienas, kad Nunchės nėra čia.
Lempos krūtis apšviečia siaurą spintelės nugarą. Stalo skoliozė paūmėjusi – visas sukumpęs, dažnai ant jo sėdžiu.
Dabar irgi ant jo sėdžiu: sukėlęs, po savimi parietęs kojas. Į kelius sminga trupiniai, vienas kitas buroko gabalėlis įsigeria į kelnes.
Pamenu, kaip tavo butą buvo užpuolusios skruzdėlės. Ypač prieš lietų jos imdavo lįsti iš pakampių, ropoti radiatoriumi ir linoleumu. Nunche, tu tokia kvaila: prigaudei jų visą puslitrį stiklainį ir supylei į verdantį vandenį. Žiūrėjome, kaip brinksta jų kūneliai, prunkštėme tiesiai į verdantį puodą. Sakei, kad tave aplanko vizija, kad matai mus stovinčius prie Big Ben’ o su baltu, gerai išdresiruotu koliu; matai, kaip mes fotografuojamės su lenkais, kaip aš tau dovanoju auksines apyrankes ir auskarus, paskui tapau nuogą tvankioje motelio vienutėje. Tada labai prajuokinai mane, pasakiau, kad dėl tavęs suvalgyčiau visą tą sušutusį skruzdėlyną.
Ne akys, o tvirta tavo juodų plaukų virvė hipnotizavo mane, nejutau rūgštaus viralo skonio, burna buvo nejautri ola, kuria keliavo tų darbštuolėlių košė.
Lyginai rankšluostį kartkartėmis suprunkšdama: nežinau, ar dėl tos vizijos buvai tokia linksma, ar mano atsikišęs pilvo būgnelis su suvalgytais požemio vabalais taip tave džiugino.
Dabar surūkiau vieną brangią, labai gerą cigaretę. Tuoj išsitrauksiu antrą. Kambary spengia tyla. Sekcijoje krištolinės vazos liežuvauja, dalinasi viena su kita išgalvotomis paskalomis.
Apuokų kaimenė pūva, troškinasi nikotino garuose. Aš toks nevykęs piemuo.

 

Draugės

– Brangute, kaip tu gerai išsilaikiusi, – sumurkė Katė savo draugei Gyvatei. Gyvatė negirdimai pirstelėjo iš malonumo ir sutilindžiavo milžiniškais auskarais – dvejais raiteliais Vyčiais, grūmojančiais kardu į kryžiuočio pusę.
Gyvatės butelis buvo visai nieko, toks jaukus, nelabai erdvus, tačiau neperkrautas baldais ar kitais nereikalingais rakandais, todėl Katė galėjo nesivaržydama, kaip jai buvo įprasta, skėsčioti letenomis, rodyti savo deimantines pažastis.
Draugės buvo pažįstamos dar nuo senų mokyklos laikų. Kartu mokėsi sustiprintą dailės istoriją, sėdėjo viename suole, keitėsi rūbais ir savo moteriškomis paslaptimis, kasetėmis, plaukų šepečiais, cigaretėmis. Jeigu vieną iš jų apimdavo susidomėjimas Klaipėdos krašto istorija, tai antroji tuoj pat imdavo rinkti antikvarinius atvirukus su Mėmelio vaizdais, jeigu viena užsirašydavo į baseiną, antroji tuoj pat imdavosi irklavimo, tokiu būdu tarytum pratęsdama draugės mintį. Jos viena kitą taip gerai jautė ir suprato, jog nereikėjo nė pusės žodžio, kad susiprastum, kada, pavyzdžiui, sutartinai reikia nemėgti žydų ir aktyviai dalyvauti antisemitinėse demonstracijose, o kada spinduliuoti meilę žmonijai, nevalgyti mėsos ir daryti body flex’ą.
Kaip ir įprasta gyvenime, draugių dvasinę simbiozę išardė vyras: Katė susimetė su pusamžiu skulptoriumi ir palengva ėmė grimzti į saldų alkoholizmo liūną, o Gyvatė įsitraukusi į labdaros organizacijų veiklą, savo moterystės jėgą transformavo į gerumo akcijas kaliniams bei našlaičiams.
Tik po kelerių metų, gražią pavasario dieną jos vėl rado laiko saldžiai kavai ir spurgoms su grybais.
„O varge, kaip ji, mano draugė Katė, suseno. Kaip jos veidą vagoja rūpesčio ir liūdesio raukšlės“, – tyliai mąstė Gyvatė kramtydama slidžius, gerai susmulkintus, patroškintus, šampinjonus.  Katė tuo tarpu negalvojo nieko, nes jos galvoje styrojo didžiulis, nedistiliuoto spirito butelis, kuris tiesiog ir buvo monumentali, nereikalingų minčių nepraleidžianti jos savastis.
Vis dėlto šnekos netrūko: draugės prisiminė praūžusi cunamį, teroristų išpuolius Egipte, aptarė lėktuvo katastrofą Graikijoje, keitėsi spėlionėmis apie Gazos ruožo ateitį... Netikėtai suskambęs Katės mobilusis telefonas nutraukė bičiulių pašnekėsi: savo parodos atidarymo metu prisigėręs Katės vyras vėl išspardė ir apdergė savo darbus, bei per plauką vos neišprievartavo žymiausios galerijos savininkės.
– Aš visada visada už tave melsiuosi ir tau padėsiu, – dvišakiu savo liežuviu guodė Gyvatė, šiurendama draugės kailiuką, – juk tu man kaip sesuo.
Čia Gyvatė prisiminė savo neišnešiotą jaunesniąją sesutę, kuri po kelių valandų, praleistų inkubatoriuje, mirė. Kaip senais gerais laikais iš draugių akių ritosi sulig tarantulo didumo ašaros, o sienų tapetai trūkinėjo nuo išsiveržusios raudos.

Metų laikai

Drevėse kaleno geniai, prūde po ledu nardė žuvys. Ant rašomojo stalo gulėjo gimimo liudijimas, pasas ir meškerė. Aktorė „Girtučio“ rūmuose dainavo šansonus, iš po žvyninės palaidinės žibėjo auksinis jos liemenukas, žiūrovai šalo.
Vėmėme kartu susikibę už rankų. Už lango burzgė kaimynų automobilis, Saukienė kieme karpė
krūmelius, kilo daigai.
Jos vaikai, aprengti mėlynais šortukais, sulindę į rūsį valgė bananus, vyresnėlė mineraliniu vandeniu drėkino odą.
Medžiai raudo, rašalas ir sąsiuviniai glaudėsi prie nugarų, sanatorijose baigėsi šokiai.