Laura Sintija Černiauskaitė

PROPROSENELĖ

Novelė

Vasara saulėta ir vėjuota. Plunksniniai debesys skrieja taip greitai, jų piešiniai virsta nesibaigiančiu filmu. Atplaukia laivai, iš jų išlipa milžiniški drambliai ir žirafos, sužeisti kryžiuočiai krenta nuo ristūnų ir jų žaizdos akyse sugyja, karalaitė taisosi nuometą – jos šukuosena išsidraiko, veidrodėlis iškrenta iš rankos ir užauga raganos nosis. Ten viskas kitaip, negu ant žemės. Kai čia, apačioje, viskas įgrįsta, gali bet kada užversti galvą į dangų. Dangus niekada nesibaigia, suaugę sako, kad to neįmanoma įsivaizduoti. Bet kam būtinai įsivaizduoti? Mane tai ramina ir guodžia, nes tada išeina, kad dangus yra bent vienas nesibaigiantis dalykas. Bent jau iš tų, kuriuos žinau. Visa kita pasibaigia, ir gana greitai. Saldainiai maišelyje, vasara, pirmos klasės vadovėliai. Pasibaigia šuns, ir net žmogaus gyvenimas. O dangus visada yra, visada kabo virš galvos ir žiūri savo bedugne akimi.

Čia, apačioje, yra vienas paslaptingas, nors irgi jau beveik pasibaigęs dalykas. Tai senas dvaras. Į jį ateinu ilga alyvų krūmais apaugusia alėja. Kai buvau visai mažytė, mama čia atstumdavo mane vežimėlyje. Kartą mus užpuolė pasiutusi  kalė, bet mama apsigynė. Sako, kad alyvų alėją pasodino jai bebaigiant mokyklą, bet manau, kad ji ir vėl ką nors supainiojo. Man tai krūmynais virtę senosios grafienės apatinių sijonų nėriniai.

Iš  dvaro pastato telikusios sienos su langų kiaurymėmis ir prakiurusiu stogu, terasoje auga plonas berželis. Kieme yra akmeninis fontanas samanotu dugnu, o už namo tarp senų liepų maurais apaugęs tvenkinys. Čia viešpatauja erškėtrožės, dilgėlės ir varnalėšos lyg pamestos ponių lenkių vėduoklės vėduojasi vėjyje. Kumetyne Rimvydis įrengė autoservisą. Rūmuose telikusios medinės, ornamentais išraižytos dvivėrės paradinės durys. Jos užkaltos, bet vaikiščiai sulenda pro langus, žaidžia slėpynių, rūko ir dar galas žino ką veikia. Aš viduje niekada nebuvau. Man atrodo, kad vogtis į rūmus per langą, tai tas pats, kas mėginti suvalgyti pyragaitį per ausį. Negražu ir neįmanoma. Ir jeigu rūmų durys užrakintos, geriau kantriai palaukti, kol pačios atsivers.

Vieną rytą tai atsitiko. Mane išsiuntė krautuvėn druskos – mama susiruošė kepti blynus, ir paskutinis druskos žiupsnis staiga pabiro iš apsivertusio stiklainio ant grindų. Sakiau, nelaikyk druskos stiklainyje, tuoj ėmė murmėti močiutė, tėvo mama. Mamos mama taip pat laikydavo druską stiklainyje. Ji mirė tą vasarą, kai išmokau važiuoti dviračiu, bet per aritmetiką stovi prie mano suolo ir padeda spręsti skaičiavimo užduotis. Todėl visi galvoja, kad aritmetika man sekasi geriau, negu rašyba. Gaila, kad močiutė nepasirodo per rašybos pamokas. Galbūt pati prastai rašo?

Taigi mane išsiuntė druskos.

Tik aš kažkaip nejučia pasukau link dvaro. Ėjau druskos, o pasukau prie dvaro. Rytas buvo visai ramus, keli debesiūkščiai vangiai murksojo danguje – debesų kino šiandien nebuvo. Aš lyg jutau, kaip pro naują angą rūmo viduriuose dvelkia skersvėjis. Jis šiureno dilgėles, jis kuteno mane iš tolo.

Didžiosios medinės durys atviros lyg į mane ištiestos rankos, o ant slenksčio guli žmogaus išmatos. Trys šviežių išmatų lazdelės lyg nesuprantamus dalykus skelbiantis runos ženklas. Nors baigiau pirmą klasę, skaitau dar prastai, tėvas sako, kad esu negabi ir po mokyklos atiduos mane Rimvydžiui automobilių plauti. Pritūpiu ir žiūriu, kaip ant išmatų spindi mėsinga žalia musė. Galvoju: kaip čia yra, kad  spindintys daiktai sugyvena su nešvariais. Ši mintis mane pagauna, už jos lyg durelės atsiveria kita, už tos dar kita – ir  aš mąstau lyg eičiau iš salės į salę niekaip nesibaigiančiu rūmu. Staiga už nugaros pasigirsta siaubingas traškesys. Atsisukusi matau, kaip skiriasi alyvų siena ir virš jos siūbuoja laivas. Iš krūmų išneria žvilgantis rudas žirgas, ant jo nugaros sėdi mažytė kaulėta grafienė, o jos žilų garbanų vandenyne supasi laivas su balta bure. Grafienės veidas smulkus ir raukšlėtas, panašus į nupudruotą raziną. Iš jos išraiškos nesuprasi, ar ji ruošiasi supykti, ar tuoj žavingai nusišypsos. Ji ištiesia į mane pirštinėtą rankutę su milžinišku žiedu:

– Padėk nulipti.

Bet žiedas toks sunkus, kad greitai pavargsta taip laikyti ranką ir persigalvoja:

– Arba ne, pasilik ten.

Atsistoju taip, kad užstočiau išmatų krūvelę, nes man atrodo, kad grafienė ir išmatos negali egzistuoti kartu. Nors jos aprėdas ir spindi ne prasčiau už musės.

– Kieno, panele, būsi?

– Osvaldo, – atsakau kaip galima garsiau. Su senais žmonėmis reikia taip kalbėti.

– Kurio? – dalykiškai klausia grafienė.

– Osvaldo nuo kūdros, – tėvą taip vadino, nes mes gyvenome prie kūdros ir vaikystėje tėvas joje skendo.

– Aha, – sako ji ir toliau mane tyrinėja pro akių plyšiukus. – O ką ten slepi už nugaros?

Iš sutrikimo žengteliu atgal ir išgirstu, kaip ištyžta sandalo kulnu primintas kakalas.

– Nagi nagi, ką ten turi? – neatstoja grafienė. Smalsiai ištempusi kaklą ji pavaro žirgą pirmyn, jos akyse kibirkščiuoja juoko velniukai.

Pasitraukiu.

– O!.. – šūkteli grafienė.

– Tai ne mano darbas, – paaiškinu susinervinusi.

– Žinau, –  prisidengusi burną nosinaite sukikena grafienė. Paskui ji staiga surimtėja ir rėžia beveik nuožmiai:

– Kvailė! Kas tavęs prašė dangstyti svetimą šė?

 Gūžteliu pečiais ir kažkodėl įširstu ant savęs, o ji nesiliauja:

– Jei dangstysi svetimą šė, nieko doro iš tavęs nebus. Taip ir liksi šė dangstytoja, o kiti bus visa galva aukštesni už tave. Supratai?

– Supratau.

– O dabar sėsk.

Grafienė parodo į tuščią vietą ant balno priešais save.

Ką jūs... aš negaliu... aš ėjau druskos... – šnabždu nei į tvorą nei į mietą.

Niekada nesėdėjau ant žirgo ir nebuvau sutikusi tikros grafienės, o dabar visa tai ištinka mane vienu metu. Bet grafienė jau griebia mane už pakarpos ir užsimeta ant balno, jos rankutė kaulėta ir nežmoniškai tvirta, tiesiog neįtikėtina, kaip ji tai padarė. Odą nukrečia šiurpas.

– O dabar laikykis, – šnipšteli grafienė, ir man nespėjus susiprasti, už ko ir kaip laikytis, mudvi lyg žaibas neriame pro atviras duris į rūmo kiaurymę.

Kino būna įvairaus. Kad ir tas pagreitintas sapnų kinas, kurio pabudęs atsimeni tik tarpusavyje nesulimpančias nuoplaišas. Arba – kad kažką labai sapnavai, o ką – nežinia. Šitaip man buvo su tuo paslaptingu rūmu, į kurį mudvi su grafiene nėrėme ant žirgo. Aš taip ilgai laukiau šios akimirkos, o dabar tarytum užmigau ir sapnavau labai greitą ir žmonių pilną sapną. Kai grafienė mane grąžino į tą pačią vietą, iš kurios paėmė, niekas čia nebuvo pasikeitę. Saulė nė kiek nepasislinko nuo alyvų lapelių. O man atrodė, kad ten, rūme, spėtas nugyventi ilgas gyvenimas. Ten saulėje spindėjo baltas nėriniuotas skėtis, vėjas jį plėšė man iš rankų, sunkus uždaromas medalionas šildė širdį ir slegianti geidžiamo kūno šiluma spaudė prie šilkinių paklodžių. Ten įsčias svarino nepatogiai susirangęs kūdikis, ten liko skrydis sūpuoklėse po milžiniškos liepos kupolu, bizūno kirtis per nuogus pečius, priešais lekiantys skalikai, meškos kailis ant sienos prie koklinės rūmų krosnies ir staiga – jo šiurkštumas po nugara ir krentanti sidabro taurė su amūrais. Visa lyg šukės byrėjo nuo manęs. Atsigręžiau į rūmo duris – jos tebebuvo atviros, ir pirmojo aukšto salėje žiojėjo išdaužyti langai, mėtėsi tušti plastikiniai buteliai ir kažkieno nailoninių kojinių gniutulas. Ant slenksčio tebegulėjo sutrėkšta išmatų krūvelė. Tik dabar dingtelėjo, kad tarp išmatų ir grafienės yra ryšys, gal net labai tiesioginis. Bet tai nebebuvo svarbu. Pravirkau iš nenusakomo jausmų sąmyšio.

Grafienė užjaučiamai stebėjo mane nuo savo žirgo, netgi davė išsišnypšti savo iškvėpintą nosinaitę.

– O dabar žygiuok druskos, – pasakė ji atlaidžiai.

Mano rankose švelniai priekaištaudamas šiureno tuščias maišelis.

– Ar mes dar susitiksim? – paklausiau aš.

– O argi mes buvome kada išsiskyrusios?– šyptelėjo grafienė, ir trūktelėjo pavadžius. Žirgas iškėlė spindinčią lyg nulakuota koją. Prieš nerdama į alyvas grafienė dar atsisuko:

Beje, perduok linkėjimų mamai.

Iš kur pažįstate mano mamą, norėjau paklausti, bet mane apakino saulėje sublyksėjęs grafienės auskaro briliantas. Kitą akimirksnį jau buvau viena.

Kitą dieną slampinėjau ir slampinėjau aplinkui rūmus kažin ko laukdama. Žolėje  prie dvaro tvenkinio radau auskarą su dideliu skaidriu akmeniu. Tik iškėlusi jį priešais saulę per vėlai atsiminiau priesaiką mamai – niekada neimti pamestų papuošalų, nes jie gali būt raganos pamesti. Padėjau auskarą ten pat, net žolelę po juo pariečiau, kad atrodytų kaip nelytėtas.

Vakare auskaras buvo virtęs rasos lašu, vos didesniu už kitus.

Bet pirštų galiukuose jau jutau bundančią raganos galią.

2006, birželis