Gintarė Adomaitytė                          

 

                                         

                                         Ežerinė ir Upinis

 

Ežerinė gyvena viena. Kartais ją gali sutikti krante. Kartais, giliai paniręs, gal spėsi pamatyti jos šmėstelėjimą ežero gelmėje. Labai gali būti, kad akis į akį susidursi su ja paežerės tankmėje. O gal kada nors jūsų žvilgsniai susitiks smėlėtame vieškelyje...

Būna ir taip, kad Ežerinė nepaiso nei kelių, nei takų. Keliauja pievomis tik pat viena žinodama kur ir ko. Žmonės, ją pamatę, traukiasi, slepiasi, dengia akis. Dėl visa ko. Ką gali žinoti: gal nužiūrės, gal nuvilios į ežerą, į savo povandeninius užmaršties sodus. Ten nesinorės nieko - tik per amžių amžius siūruoti žole.

Ežerinė girdi, kaip žmonės baugina vieni kitus.

Ji juokiasi!

Kam jai tie žmonės, kam jų užmarštis... Ežerinė turi draugą. Geresnio nerasi, nors susitinka jiedu retai. Jos draugas Upinis gyvena upėje. Veltui jo ieškotum stačiuose upės krantuose, veltui dairytumeis rymančio ant  liepto. Nėra... Gal tik naktį -  jei žvaigždės šviečia ryškiai, jei tiesia per upę tiltą pilnatis...  Gal spėsi pamatyti, kaip kylant rūkams, kartu kyla iš sraunaus vandens jo galva, spėsi išgirsti, kaip suošia medžių viršūnėmis jo gilus atodūsis, vandenių kalba reiškiantis viena vienintelį:

- Ežerine, pasiilgau tavęs.

Ežerinės namai žali. Jie iškloti minkštomis žolėmis,  papuošti nugludintais akmenimis, o dugnas pabarstytas baltutėliu smėliu. Ežerinei rūpi, kad Upiniui jos namuose būtų jauku.

Upinis į ežerą atplaukia palei srovę. Pabūna, pailsi ir vėl - prieš srovę - iriasi atgalios. Plaukia sau iki šaltinio, kur upės pradžia. Upės pabaiga - ežere.

Upinio darbas - prižiūrėti, kad upės gyvenimas būtų ramus ir takus, kad tekėtų ji taip, kaip tekėjo prieš tūkstančius metų - prieš mus visus.

Jis labai pasiilgsta Ežerinės, tačiau ar galėtų greičiau, nei upei leista tekėti, skubėti jos vaga? Kas leistų jam tiesinti vingius ir kilpas? Kas būtų, jei skubėdamas užlietų salas?

Ar matei, kaip ramiai žiemop plaukia upe į ežerą Upinio pasiuntinės - ledo lytys? Ar girdėjai, kaip viena prie kitos glaudžiasi ir sako:

- Ša.

Taip jos ramina ir guodžia - save, tave, mane... Dar labiau guodžia Ežerinę:

- Tuoj sugrįš Upinis, ša...

Ir tikrai. Kai ir upę, ir ežerą sustingdo žiema, Upinis ir Ežerinė dviese ilsisi ežero dugne. Nebandyk dairytis į juos eketėje. Vis tiek nepamatysi nieko. Jų guolis - pačioje gelmėje, žolių ūksmėje.

Ne, dar ne pavasaris... Bet jau per gaidžio žingsnį ilgėja diena. Išsimiegojęs, pailsėjęs Upinis žiovauja, ražosi, mankština kojas. Kai pasidžiaugęs atgauta stiprybe ima taisytis kelionėn, iš toliausių tolybių girdėti: lūžinėja, poška, traška ledai ežere. Laikas Upiniui keliauti upe...

Kartais - vasaros giedrą dieną - matysi: tartum raibuliuoja akyse. Tai Ežerinė dairosi Upinio žaliame ežero krante. Retsykiais vaidenasi - tartum balta burė, tartum laivas vaiduoklis - tolo nutolo upe. Tai Upinis linki laimės tiems, kurie nežinia ko dairosi krantuose.

Jei pamatysi Upinį ar Ežerinę, saldi užmarštis užlies tave. Atrodys, lieja iš ąsočio gaivų vandenį rūpestinga vandenio ranka. Atrodys, skandina mūsų nerimą, mūsų nuovargį žalsvoje skaidrumoje.